AngryWifeTai buvo mirties lenktynės.
Liūtis buvo stipri, kad vos galėjai ką nors įžiūrėti. Į poros automobilį su galinga jėga trenkėsi persekiotojų visureigis. Vairuotoja staigiai pasuko vairą ir nuspaudė stabdžius. Automobiliui apsisukus, padangos nesuvaldomai slydo šlapia kelio danga kone pusšimtį metrų, kol galiausiai automobilį sustabdė metalinė kelio tvorelė.
Stojus tylai, buvo girdėti tik lietaus šniokštimas, o neilgai trukus pasigirdo traškesys.
Avarija įvyko taip staiga, kad nei vienas iš jų nespėjo išsigąsti.
Automobilis vedamas žemės traukos dėsnio, kratydamasis nėrė žemyn stačiu šlaitu. Medžių šakos negailestingai skaldė priekinį automobilio stiklą, talžė kapotą, grandė dažus, lupo veidrodėlius. Vienas iš priekinių žibintų akimirksniu užgeso.
Prieš akis išdygęs plačiakamienis ąžuolas staigiai sustabdė nevaldomą automobilį. Iš inercjos pakilę užpakaliniai ratai, sunkiai tėškėsi į žeme.
Drebančiomis rankomis moteris paleido vairą, akimis perbėgdama per nuoga rankų odą. Ši buvo apdraskyta, supjaustyta, sumušta, o vietomis ir išplėšta. Sukandusi dantis, ji atsegė saugos diržo sagtį. Atlenkusi rankenėlę, pečiu pastumusi dureles, ji galiausiai išlindo iš nuolaužų.
Kojomis smigdama į purvo koše, apėjo automobilį. Keleivio pusės durelės buvo įlenktos, o stiklas sutrūkinėjęs. Užplūdus adrenalinui, ji atlapojusi dureles, traukė laukan nulaužtas medžių šakas. Nekreipdama dėmesio į kraują, sumaitotą keleivio nosį, ji prispaudusi pirštus prie kaklo ieškojo pulso. Pajutusi vangų tvinkčiojimą su palengvėjimu atsiduso.
Pagraibstomis suradusi ir atsegus sagtį, keleivis kone visu svoriu išvirto iš sėdynės į moters glėbį, priversdamas ją suklupti permirkusioje dirvoje. Apglėbusi per krūtine, su didžiausiu vargu ištraukė jį iš automobilio. Kelis kartus paslydusi purve, neišlaikiusi pusiausvyros skaudžiai griuvo ant nugaros. Moteris girdėjo vyriškio gulinčio šalia, trūkčiojantį kvėpavimą. Suradusi mylimojo ranką, pirštais apkabino delną.
Stipraus vėjo ginamas lietus, kuris tarsi ledo kirtikliai kabinosi į veidą, plovė judviejų kūnus. Vieną akimirką ji žiūrėjo į juodą dangų, kitą – pasidavė ją apėmusiam nuovargiui ir užsimerkė.
Besiartinančio visureigio žibintai apšvietė sudaužytą automobilį ir netoli jo, du gulinčius kūnus. Trinktelėjus automobilio durelėms, pasigirdo linksmi balsai.
Išdrįsusi pramerkti sunkius vokus, moteris matė, priešais ją stovintį, kraujo ištroškusį veidą. Kažkas iš šalies spyrė į šoną, taip stipriai, kad net ištryško ašaros, o su jomis išsprūdo riksmas.
Pritūpusi žmogysta, iš vidinės kišenės ištraukė sulankstomą skustuvą.
– Geležtė pakankamai aštri, kad suraikytu žmogų riekėmis. – rankose vartydamas skustuvą kalbėjo žmogysta.
Į saują grubiai suėmęs moters marškinėlius, vienu judesiu perrėžė juos, o su jais ir liemėnele apnuogindamas krūtis. Riebiai nusipjovęs, pridėjęs skustuvą prie pilvo, stebėjo įtampos kupiną jos veidą.
Nusišypsojęs, švystelėjo skustuvu, žemiau bambos palikdamas pjautuvo formos pjūvį.
– Tu tironas… Padaras be sielos... Pabaisa! – moteris vos įstengė sušnabždėti. Skausmas
viduriuose buvo nepakeliamas, bet ji to neparodė. Ji nenorėjo suteikti žmogystai dar didesnio malonumo. Sukaupusi paskutinias jėgas, ji suspaudė mylimojo ranką. Jei tai pabaiga, ji nenori jausti skausmo, ji nori jausti mylimojo šiltą delną.
– Kas tave verčia galvoti, kad aš to nežinau? – vis dar plačiai šypsodamasis žiūrėjo į moterį. O tada prišoko prie vyro.
Pasilenkęs tiek, kad išgirstų ar gulintysis kvėpuoją, žmogysta tarsi nušvito.
Besiveržiantis oro švokštimas nutrūko staiga, nupjautas galingu skustuvo mostu.
– Kartais pasauliui nereikia herojaus. Kartais reikia pabaisos. – laižydamas nuo geležtės kraują garsiai pasakė žmogysta.
