Rašyk
Eilės (76098)
Fantastika (2223)
Esė (1523)
Proza (10697)
Vaikams (2581)
Slam (50)
English (1168)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Mes…

Mūsų institutas, pamenat, Mokslinių Tyrimų Institutas, toliau sėkmingai gyvuojame, tik yra kai kurių pasikeitimų: senasis buhalteris išėjo į pensiją, dabar neturime jokio, nes naujasis direktorius (kuriuo, vietoj patekusio su kažkuria partija į Seimą ankstesniojo, tapo buvęs mano bičiulis, jūs jį gerai atsimenate, Emilis) pasamdė kažkokią firmą, kuri tvarko mūsų atlyginimus ir visą kitą finansinę veiklą. Naujasis direktorius pagal specialybę fizikas, tą jūs irgi gerai žinote, bet nemanau, kad dėl to jis taip aukštai iškilo, kažką kažkur, matyt, jis padarė, nes aš irgi ne iš kelmo spirtas mokslininkas, chemikas, be penkių minučių daktaras, o vis dėlto stumdausi tarp visų kitų pusiau eilinių, niekuo neišsiskiriančių darbuotojų, bet taip man turbūt ir reikia. Ne, aš nesiskundžiu, iš tiesų likimas man yra gana palankus. Aš nebadauju, neskurstu ir dirbu mėgstamą darbą.
           
                  ... vėl ...

Iš pradžių buvo mėgintas kitas būdas, tai yra valgyti kaukes, neva suvalgytos jos kažkaip stabdys viruso plitimą. Viena grupė visą mėnesį žiaumojo medicinines kaukes po vieną per dieną, o kita tuo metu valgė įprastinį maistą. Ir tikrai – pirmoje grupėje po mėnesio susirgo tik pusė savanorių, kai tuo tarpu antroje beveik visi, išskyrus vieną, bet apie jį reikės pakalbėti atskirai, nes tai išskirtinis atvejis. Visgi institutas vieningai nutarė, kad 50 procentų yra per mažai, todėl ...
                               
                              ... masturbuojamės.

... reikia ieškoti kito sprendimo, ir čia aš, kaip chemikas, žinantis, kad viskas pasaulyje sudaryta iš cheminių elementų, pasisiūliau surasti tokią jų kombinaciją, kuri apsaugos žmogaus organizmą nuo įžūlaus viruso.

Masturbuojamės, nes klijai, tarkim, koks Moment gali apskritai viską viduje taip suklijuoti, jog paskui joks gydytojas nepadės,

o silikatiniai arba medžio klijai irgi prastas variantas,

nes pirmi yra per silpni, virusas lengvai juos nušluos nuo kelio,

o medžio klijus žmogaus organizmas gali labai ilgai priiminėti, per tą laiką Kovidas penkis kartus įsiskverbs į plaučius.

Todėl pats natūraliausias ir žmogui lengviausiai priimtinas klijus yra sperma. Sperma pakankamai stipri, labai landi, tad ji užklijuos visas ląsteles ir priešiškas virusas susidurs su nemenku pasipriešinimu. O jeigu dar pridėti česnaką su jo atbaidančiomis savybėmis, arba/ir degtinės (juk į girto žmogaus smegenis neprasiskverbia jokia išmintinga mintis ar idėja, jau nekalbant apie tai, kad girtas žmogus praranda net koordinaciją ir gebėjimą išsilaikyti ant abiejų kojų), tai rezultatas galėtų smarkiai pagerėti, nes protingasis bei klastingasis virusas taip pat sunkiai prasiskverbtų  pro  gausias  alkoholio pajėgas, kaip ir protinga mintis.

Direktorius pritarė mano pasiūlymui, nors mes jau seniai nedraugavome po to eksperimento su Fukušima, bet dėtis jam nebuvo kur ir paskyrė darbų pradžią, bet vadovauti įpareigojo (pamenat jaunąjį ūkvedį lenką? dabar jis jau buvo ne ūkvedys, o mano skyriaus viršininkas) Tadeušą Michniką. Jis galvojo taip pažeminsiąs mane, tik nežinojo, kad su Tadu mes dabar buvome geriausi draugai, aišku, darbe tą faktą slėpėme.

Taigi, antroji grupė beveik visa susirgo ir buvo išvežta kas į namus, kas į ligonines. Taip pat pusė pirmos grupės. Sveikų liko per mažai, kad tęsti eksperimentą. Tadeušas Michnikas kreipėsi į direktorių, į Emilį.

Taip taip, suprantu. Kiek jums reikės papildomai žmonių? Michnikas pažiūrėjo į mane, tada atsakė:

Dviejų šimtų.

Tiek daug? Bet iš kur aš jų paimsiu? Čia neiškentęs įsiterpiau aš: iš paskutinio projekto liko sveikų apie dvidešimt, naujam eksperimentui reikės keturių grupių, jeigu nenorime susimauti ir apvilti vyriausybę...

Čia būtina įsiterpti – nors mūsų institutas vykdo įvairių žinybų ir privačių užsakovų darbus, bet pirmenybė teikiama vyriausybės, kuri mus išlaiko, pageidavimams, o vienas paskutiniųjų ir buvo: bet kokia kaina surasti priešnuodį  covid 19.

... juk buvo pasakyta bet kokia kaina, vadinasi, pinigų samdyti savanorius mūsų institutas nepritruks.

Tas tai taip, tikiuosi, vyriausybė sutiks su parengta sąmata, tada leidžiu vykdyti eksperimentą, direktorius  nepraleido progos parodyti, kas čia viršininkas. Mes su Tadu reikšmingai susižvalgėme. Tik susiraskite patys, nenoriu, kad spauda kažką suuostų.

Savanorius samdydavome už sutartą kainą, kurios pusę jie prie kasos langelio noriai atiduodavo mums atgal. Toks buvo mūsų su Tadeušu verslo planas ir kol kas jis sėkmingai rutuliojosi. Pastovių turėjome apie penkiasdešimt. Vėliau į pagalbą mes priėmėme ir buvusią vyriausybės referentę Mildą (tikiuosi nepamiršote, seksinga patelė, kuri labai demonstratyviai pereidavo mūsų kiemą). Po kažkurios vyriausybės kaitos ji neteko darbo ir nusiminusi atklydo pas mus, o aš įkalbėjau Tadeušą priimti į mūsų skyrių kaip laborantę. Vėliau mes dažnai pakaitomis, o kartais ir vienu metu naudodavomės jos paslaugomis. Dabar ji, tiesa, dekrete ir mes ginčyjamės su Tadu, kuris turės prisiimti tėvystės naštą. Dar neapsisprendėme. Taigi, ji pridėjo dar trisdešimt savanorių, tokiu būdu turėdavome apie aštuoniasdešimt, bet kaip bežiūrėsi šiam kartui tai vis tiek yra per mažai. Bet mes su Tadu žinojome, kad kaip nors išsisuksime, galų gale visada galima prirašyti išgalvotų pavardžių.

Aš papasakojau, ką veiks keturios grupės: pirmoji nieko nevalgys, tik gamins spermą.

Bet kažką juk valgys? direktorius, vadinkim jį tiesiog Emiliu.

Aišku, valgys, bet klausyk toliau. Nesivarginau kreiptis į jį Jūs, tuo lyg ir primindamas, kad kažkada mes vos ne kas vakarą po darbo išgerdavome alaus. Dabar tas ritualas dažnai vyksta su lenku, tai yra Michniku.

Taigi, antra grupė valgys pirmos grupės pagamintą spermą ir pati gamins spermą trečiai grupei.

Mhmm... čia vėl Emilis. Kaip greit jis viską pamiršo, pats ne prieš šimtą metų kartu tą spermą gamino.

Trečia grupė, tęsiu, truputį pradedu nervintis, valgys antros grupės spermą, pagardindama ją česnaku, ir gamins spermą ketvirtai grupei.

Emilis tyli, šunsnukis, bent numyktų.

Ketvirta gi valgys trečios grupės spermą, pagardindama ją česnaku ir užgerdama degtine. Ir, savaime suprantama, spermos gamyba neužsiiminės.

Kada jau ten beužsiimsi, įsiterpė Michnikas.

Ir viskas? kone  sušunka Emilis.

Taip, ramiai atsakau. Aš laimėjau.

Ką gi, pažiūrėsim, man reikia pilnos sąmatos, Emilis nepakelia akių į mane. Tai tęsiasi jau du šimtus metų. Gal laikas baigti? Mano balsas tyruose. Na ir eik velniop (visa ši tirada nuo gal laikas ... lieka neištarta).

Bus.

Vyksta pasiruošimas pilnu tempu. Pirmiausia suskaičiuojame pajėgas: neapsirgusių ir sutinkančių tęsti eksperimentą viso labo dvidešimt keturi, vadinasi, mes su Tadeušu taip pat turėsime įsijungti į kažkurią grupę. Na, masturbuotis mums ne naujiena, tik va gerti degtinę, tikriausiai, negalėsime, bent jau ne visą laiką, turi kažkas likti blaivus ir sekti, prižiūrėti procesą. Taigi, dvidešimt šeši. Nesidalina iš keturių ir gerai, reiškia nebūsime pririšti prie kažkurios grupės visą laiką, galėsime migruoti. Mintyse perkratome visus pažįstamus, kuriuos dar galėtume pakviesti, bet kaip tyčia nepamename nei vieno.

Užteks, užtikrina Michnikas, mano viršininkas ir šio eksperimento vadovas, vadinasi, man nereikia daugiau sukti galvos.

Tik reikės sugalvoti, kur realizuosime degtinę, nes užpirksime pusei šimtui žmonių, o gers tik šeši.

Nesirūpink, pasakiau, likusius butelius nuvešime pas mane į sodą, Žana (dar vis mano žmona, nors kasdien grasina, kad greitai tokia jau nebus, suprasi ją) jau nevažinėja, šalta (lapkričio mėnuo), tad iki pavasario arba patys išgersime, arba pervešime į kitą vietą.

Išgersime, lenkas kaip visada tikras tuo, ką sako.

Kitą dieną girdžiu direktorių mane šaukiant – Bernardai!

Prieš daug metų, kai atėjau dirbti į MTI ir Emilis dar tebuvo eilinis fizikas, jis uvo pirmas žmogus, kuris pavadino mane Benu, dėl to aš iškart su juo susibičiuliavau. Iki tol visi pravardžiuodavo mane Bernu arba Berneliu. Turėjau siaubingą vaikystę ir amžinai neišnykstančią mėlynę paaky. Už viską esu dėkingas tėveliams, kurie kartą nuėjo paklausyti vargonininko Vasiliausko, po to paklausymo priklijavo man tą idiotišką vardą, mieliau būčiau priėmęs kokio Sebastiano vardą, juk garantuotai tas Bernardas turėjo jį groti, kaip be Sebastiano?

Aišku, kad Emilis vis dar man keršija, lyg ta Fukušima būtų įvykusi tik vakar, pamiršk, žmogau.

Ko tau, Emili?

Noriu informuoti, kad vyriausybė sutiko finansuoti projektą, tad galite pradėti.

Kodėl apie tai nesakai Michnikui, juk jis vadovas?

Bet mintis, idėja tavo, tu ir atsakysi, Emilis aiškiai susipainiojo.

Aišku, galiu eiti?

Taip, pranešk, kada pradėsite.

Gal norėsi ir pats prisijungti, kaip tik turime dar vieną laisvą vietą?

Dar ko, man gana ir ano karto.

Supratau.

Tik norėsiu dalyvauti kaip stebėtojas.

Jokiu būdu, Emili, tu gi žinai, savanoriai nesutiks būti stebimi, labai intymus dalykas, pats supranti, buvai gi šitoje situacijoje. Jei nori susijaudinti, įsijunk internetą.

Lauk, sušuko direktorius.

Einu.

Kitą dieną pateikėme reikalavimą mūsų mielam direktoriui išnuomoti eksperimentui didesnes patalpas, tarkim, expo rūmus.

Tik pusę šių rūmų, net ir pusės jums per akis, toks buvo Emilio atsakas. Mus jis, žinoma, tenkino.

Kitą dieną jau persikėlėme į tas patalpas ir įrenginėjome  būsimam darbui. Vietos, aišku, buvo per akis, kiekvienas dalyvis turėjo po penkiolika kvadratinių metrų asmeninės erdvės, kurioje galėjo tenkinti savo slapčiausius geidulius. Grupes atskyrėme stop juosta, kad dalyviai nepersimaišytų tarpusavyje. Pasamdėme saugos tarnybą prižiūrėti tiriamuosius.

Na ir prasidėjo. Iš pradžių nedrąsiai, paskui vis laisviau ir garsiau aidėjo dejonės, o ketvirtoje grupėje po pietų pasigirdo ir dainos. Mes su mano tiesioginiu viršininku lenku Tadeušu laisvai keliavome per visas grupes ir vakarop  jau vos vilkome kojas iš nuovargio bei išgerto alkoholio. Tą vakarą pasižadėjau daugiau niekada negerti. Ne tik sau, bet ir pasitikusiai mane Žanai. Ji atsakė – viskas! ir garsiai užtrenkė prieš mano nosį miegamojo duris. Nesupratau, tik nujaučiau, ką ji norėjo pasakyti, bet tą vakarą man jau buvo nebesvarbu.

Kitą dieną visai net neužėjau į ketvirtą grupę, o lenkas apskritai nepasirodė. Pirmą kartą jo pasiilgau.

Kitas dienas vis aplenkdavau lanku  alkoholizuotus tiriamuosius, lenkas irgi laikėsi mano taktikos. Pirmą kartą tapome blaivininkais ir tai ėmė netgi patikti.

Bet įpusėjus eksperimentui nuskambėjo darbo telefonas. Viršininkas pakėlė ragelį. Netrukus metė jį ir pribėgęs apkabino mane, įtariau, kad nori bučiuotis. Taip ir buvo. Po kelių karštų bučinių atstūmiau jį ir paklausiau: kokį velnią čia išdarinėji?

Mes tėvai, įsivaizduoji? Milda pagimdė dvynukus, vienas tavo, kitas mano.

Eik tu šikt, tik tiek tegalėjau pasakyti ir mes kartu pasileidome į ketvirtą grupę. Pažadą kaip vėju nupūtė.

Vėliau, jau kažkada mes, aišku, galvosime kaip juos įforminti, kokia pavarde ir visa kita, bet dabar viskas atrodė paprasta ir džiugu, du berniukai, vienas lenkas, kitas lietuvis, kokia sąjunga, vos ne Žečpospolita.

Besibaigiant eksperimentui vieną naktį, kaip tik miegojau salone ant sofos, tuo metu tai dažnai nutikdavo, suskambo mano mobilus. Į ragelį rėkė susijaudinęs apsauginis: ketvirta grupė visa pabėgo. Dainuodami išėjo į miestą, perlipo stop juostą!

Ir ką, tu jų nenušovei?

Aš nežinojau kaip elgtis pagal instrukciją. O turėjau? Dar galiu pasivyti.

Dabar jau nereikia, tuoj būsiu.

Tą naktį teko paplušėti, kol visus surankiojom ir grąžinom į rūmus. Žinoma, turėjau pažadėti dar degtinės. Gerai, kad  eksperimentas ėjo į pabaigą.

Be to, vos ne kasdien mus spaudė  Emilis, įtariu jis labai norėjo pamatyti eksperimentą, bet mes parodėme apsauginiams jo nuotrauką ir perspėjome, kad jokiu būdu jo neįleistų, nesvarbu, ką jis bepaistytų, tai teroristas. Jį savo ruožtu  spaudė vyriausybė. Spaudimas tvyrojo ore, ne tik mūsų kraujyje.

Dar nesibaigus mėnesiui liepiau nutraukti tyrimą. Lenkas įsiuto:

Berdinardai (taip vadindavo mane, norėdamas atkreipti dėmesį į savo nepasitenkinimą), kas čia viršininkas, tu ar aš?

Žinoma, tu, kas daugiau?

Tai kokio pimpalo, atsiprašant, čia šakojiesi?

Neatsiprašinėk, mes gi draugai.

Laukiu paaiškinimo.

Viskas aišku, viena diena nieko nepakeis. Ketvirta grupė nepastovi ant kojų, nori, kad jie visi mirtų?

Ne, tada jie negrąžins mums pinigų.

Apie tai aš tau ir kalbu visą valandą – tuoj pat baigiam.

Aš ir pats norėjau tą pasakyti, bet tu kaip visada užbėgi už akių valdžiai, tu komunistas.

Eik į Šalčininkus!

Tu man mano tautybės neprikaišiok, psiakrew!

Gerai gerai, nurimk.

Žodžiu, tą pačią dieną susumavome rezultatus ir paleidome tiriamuosius.

Pirmoje grupėje visi susirgo korona, antroje tik 30%, trečioje dešimt, o ketvirtoje nei vienas. Visus rezultatus nuskaitėme iš lubų, taip dažnai nutinka mūsų tyrimuose. Ir kitų institutų taip pat. Galite neabejoti.

Jau ketinau išeiti namo, bet lenkas sustabdė: ei, kur tu susiruošei, o ataskaita?

Taigi tu vadovas, tu ir rašyk.

Berdin... tai yra Beniuk, tu gi žinai, man nepavyks, aš prašau.

Ne.

Galų gale, tu gi mano pavaduotojas.

Nuo kada?

Visada juo buvai, tik neoficialiai, pats žinai, Emilis tokios pareigybės nė už ką neskirtų, tuo labiau tau.

Tu irgi su juo, neiškenčiau jam nepapriekaištavęs.

Ne, ką tu, man su juo nepakeliui, Benai, tu mano draugas, padėk.

Gerai, statai.

Aišku, žinoma.

Per dešimt minučių surašiau mokslinę išvadą:

Kadangi veiksmingiausia anticovidinė kombinacija yra sperma, česnakas ir degtinė, rekomenduojame gyventojams po darbo dienos aplankyti savo draugus ar pažįstamus, kaimynus ir šiaip gerus žmones su buteliu degtinės ir, užkandus česnaku, intymiai pasikalbėti apie gyvenimą, pandemiją ir šviesią ateitį.

Nepageidaujami šalutiniai reiškiniai: polinkis į alkoholizmą arba tiesiog alkoholizmas, bet ši liga veiksmingai gydoma dvylikos žingsnių programa, taip pat medicininėmis ampulėmis, kodavimais ir užkalbėjimais. Kadangi šio tyrimo sritis kita, tai ir plačiau išsiplėsti apie tų šalutinių reiškinių šalinimą nėra prasmės.


Tą patį vakarą nulėkėme pas mane į sodą, kur dar buvo labai daug degtinės. Pamiršau apie tai informuoti Žaną. Savo žmoną. Kuri iš pradžių buvo Hana.

Pabaigai apie tą išskirtinį atvejį, apie kurį užsiminiau pradžioje – tai buvo tiriamasis be žalingų įpročių, ta prasme, negėrė, nerūkė, negana to dar aktyviai sportavo, prisižiūrėjo maistą ir žiemą lįsdavo į eketę. Tą atvejį, tai yra tą žmogų įtraukėme į juodą sąrašą, idant jis niekada nepakliūtų į jokius tyrimus, šia informacija pasidalinome su giminingomis įstaigomis, kurios užsiima panašia veikla. Tokie nestandartinai subjektai gadina statistiką ir įneša didelę paklaidą į tyrimų rezultatus, nes visuomenėje jų yra vienetai, geriau išvis nebūtų, rekomenduočiau juos izoliuoti arba iškeldinti. Į Mėnulį. Taškas.

Prierašas - prieš dešimt metų buvo MTI, yra rasyk. lt, galima rasti.
2021-10-08 23:37
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-10-09 14:20
xay
xay
kaip ir viskas gerai, bet...
jaučiasi rašytojo kaip ir kažkoks vat užsigramdyjimas lietuviškas į save... skaudulius darželio, vid.mokyklos sielvartus... žmogėjimo sopulius...

atrodytų, vis malamasi ir malamasi tuose ego skrupuluose, kūrybą kaip išvestinę iš jų projektuojant...

drąsiau reiktų, beatodairiškiau, stačia galva...
juk turi viską. ir galvą, ir išmanymą, ir lengvą ranką...

gal Peleviną paskaityk, ar ką. Snufą, pvz.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2021-10-09 13:16
kažkokis
Spermanekdotas.
Negyvenamoj saloj apsigyveno rusas vokietis ir amerikonas. Dar nejuokinga?
Ėsti nėra ką, vieni akmenys.
Tai susitarė nuo savo kūnų po gabalėlį atpjauti prasimaitinimui. Pirmą dieną amerikonas padovanojo ausį, antrą dieną vokietis nusikirto pirštą.
Trečią rusas išsitraukia tokį nemažą štolcą - o ruse, koks tu dosnus, susigraudino tie kiti du. 
Tas padročino, štai jums jogurtas ir eikit miegoti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą