Insanus medicus

Baltų kedų padai trynėsi į grūdėtą betoną bėgant koridoriumi, kuris su kiekvienu šuoliu vis siaurėjo, iki kol nebeužteko vietos judėti. Už savęs palikau kvapą gniaužiantį spirito debesį. Tą debesį gaudė man iš paskos bėgantis ponas Rodžersas. Nesitikėjau iš to paliegėlio tokių stiprių raumenų ir širdies. Nors skriejau tokiu greičiu, kad liejosi vaizdas, ligonis atsiliko vos keliais šuoliais. Tai reiškė, kad nepaspruksiu.
Sekundėlę šmėstelėjau žvilgsnį per petį, tikėdamasi, kad pamečiau vyrą, tačiau tuo metu jis kaip tik išlindo už kampo, susvirduliavo ir nugara dėjosi į koridoriaus kampą ties posūkiu. Užkliuvo už dar vieno leisgyvio vyriškio kojos ir pabučiavo žemę. Bučinį lydėjo šaiži aimana. Kažkas tikrai turėjo lūžti, bet tik ne vyro nusiteikimas pagauti mane, mat jau po kelių sekundžių jis bandė keltis. O aš stebėjau. Tokia neabejinga ligoniui buvau pirmą kartą.
Stovėjau vietoje lyg surakinta, bėgti nebuvo prasmės – ponas Rodžersas neatsikels. Tarp mūsų buvo kokie 15 metrų, bet net nežiūrėdama žinojau, ką jam skauda. O jis žinojo, kad galiu tą skausmą panaikinti, labai paprastai. Žinojau daugiau nei vieną būdą kaip baigti žmogaus kančias, ir vis dėlto rinkausi ne tą, kurio tikėjosi, veikiau troško, ponas Rodžersas.
Kol vyriškis muistėsi vietoje rėkdamas iš skausmo, aš nemirksėdama žiūrėjau į jį ir nejaučiau nė menkiausio gailesčio. Apsičiupinėjau raudonai taškuoto chalato kišenes ir radau raktus nuo šalimais esančios rūbinės. Koridoriaus gale pasukau į kairę ir atsirakinau pirmas pasirodžiusias duris. Viduje buvo sukabinta daugybė paltų, kailinių, palei sienas voliojosi batai. Viename kampe buvo sumesta krūva neskalbtų kruvinų drabužių, tarp kurių buvau paslėpusi antro pasirinkimo vaistą nuo skausmo – Glock pistoletą. Gydo beveik taip pat gerai, kaip morfinas. Ponas Rodžersas taip pat puikiai žinojo kaip gydyti šiais alternatyviais vaistais nuo skausmo. Šitaip jis išgydė ne vieną žmogų. Visi šio bunkerio ligoniai yra tokie pat gydytojai kaip ponas Rodžersas.
Atkapsčiau ginklą ir įsimečiau jį į kišenę taip, kad galiukas vis dar kyšojo lyg dairydamasis aukų. Sugrįžau atgal, kad galėčiau matyti dejuojantį vyrą, gulintį tarp kitų negyvėlių. Jis raitėsi iš skausmo, o tai jam kėlė dar didesnes kančias. Tačiau aš vis dar turėjau galimybę grąžinti jam gyvenimo kokybę ir jis tą žinojo, išskaitė iš mano sustingusio kūno, matė tai mano žvitriose akyse, ir aš visiškai nebandžiau to nuslėpti.
Prisėdau ant kažko minkšto – matyt neseniai mirusio. Atsirėmiau į šaltą betoninę sieną ir minutėlę leidau prasimušti protui. Ne, viskas nebuvo gerai. Viskas buvo taip šūdina, kad dabar jau nebuvo didelio pasirinkimo, kaip iš to šūdo išlipti. Oi giliai giliai ir taip ilgai čia buvau, kad man net nebesmirdėjo. Tikslas, kurio vedama čia pakliuvau, vis dar plūduriavo galvoje, bet jau buvo pusiau paskendęs. Tačiau žodžiai, kuriuos giliausiai įsirėžiau, išsigraviravau smegenyse, neišbluko nė trupučio. Tai žodžiai, kurie padėjo ignoruoti savo pačios veiksmus ir nejausti gailesčio: „Žmogus negali numirti nepatyręs karmos. Kartais ta karma būsi tu. “ Aš buvau visų šių bunkeryje esančių ligonių karma.
Ponas Rodžersas žiūrėjo į mane, o iš jo burnos sklido garso bangos, kurios susigėrė į sienas dar prieš pasiekiant mano ausų landas. Aš nujaučiau, ką jis sakė, tikrai žinojau, ko jis norėjo, ir buvau įsitikinusi, kad jis to tikrai negaus. Jiems visiems buvo pažadėtas tas pats dalykas – injekcija, kuri leidžia persikelti į paralelinę visatą, kurioje nėra skausmo, nėra mirties. Idėja gal ir žavi, bet turėtum būt idiotas, kad patikėtum jog serijiniams žudikams ir prievartautojams kas nors dovanotų kažką tokio, apie ką net pats Jėzus Kristus nė pasvajot negalėjo. Ponas Rodžersas tegu keliauja į pragarą.
„Kale tu! Visus mus išnaudojai tik tam, kad po to galėtum žiūrėt ir pasitenkint? Tuomet tu ne ką geresnė. ” – vyras bandė šaukti pro gleivėmis užtvinkusias gerklas.
„Pone Rodžersai, jūs sunkiai sužalotas, geriau pataupykit savo jėgas. Aš dar galiu apsigalvoti ir jus išgelbėti, o manęs vadinimas kale tikrai nepadeda apsispręsti. “
Ar aš dar svarsčiau palikti jį gyvą? Tikrai ne. Aplink mane buvo lavonynas. Kelias dienas nemiegojau dėl yrančių kūnų dvoko, kurio negalima išvėdinti, nes esame 50 metrų po žeme. Tikėjausi išgydyti pasaulį nuo skausmo, kitų žmonių sveikatos sąskaita ir aš nemanau, kad man pavyko. Ar man gaila šių kelių tūkstančių žudikų, kuriuos įviliojau čia apgaule? Tikrai ne. Bet galbūt tai ir yra problema. Deja, bet leisiu sau dar truputėlį ilgėliau apsimesti, kad viską darau dėl didesnio gėrio.
Kol sėdėjau tarp kūnų ir gailėjausi savęs, iš už kampo išlindo dar vienas pacientas. Pamačiusi jį aš prunkštelėjau sau panosėje, nes neatsiminiau jo vardo. Tačiau ant mėlynos pižamos lyg atšvaitas žibėjo numeris – A-337. Tai man leido  žinoti, kuriame korpuse jo palata ir kiek bandomųjų injekcijų jam suleista. Bet nieko daugiau.
Kadangi ligonis atrodė pakankamai gyvas, aš truputėlį išsigandau ir pakilau iš vietos. Visi čia patekę kaliniai norėjo dar vienos, galutinės injekcijos, tačiau dalis priedu dar norėjo ir mano mirties, siekė atkeršyti už visą skausmą, kuriuo juos šėriau kasdien. Nebuvo įmanoma atskirti, kokie individualūs kiekvieno jų norai. A-337 pirmu taikymu prišoko prie pono Rodžerso ir paklausė, ar jam viskas gerai, todėl nusiraminau – jis ne žudikas. Tačiau vidinis laikrodukas ėmė tiksėti ir jaučiau, kad nebegaliu ilgiau laukti. Iš jųdviejų vis tiek jokios naudos. Išsitraukiau Glock‘ą, nutaikiau į kalinius ir šoviau po kulką į abu. Suspazmavo dilbio raumenys ir iš ginklo ėmė skristi dar daugiau papildomų kulkų. Fejerverkai, pamaniau.
Galvojau, palauksiu dar porą minučių, gal atropos dar pora prievartautojų, kuriuos galėčiau išgydyti. Tuo metu vidinėje chalato kišenėje susiradau švirkštą, kurį saugojau labiau nei pačią save. Ten buvo 10 mililitrų tirpalo, kuris galimai išskraidins mane į kitą visatą, kurioje manęs nelydės skausmas už pono Rodžerso ir dar kelis tūkstančius atimtų gyvybių. Paruošiau injekciją, apnuoginau dilbio venas. Tuo metu link manęs šlubčiojo ką tik regėjimo lauke pasirodžiusi moteris. Jos akys buvo išvarvėjusios, veidas sudžiūvęs. Ligoninės pižama slėpė sulysusį kūną. Aš nieko nematau ir tikrai neatsiprašau. Čiupau pistoletą ir padėjau moteriai mirti.
Viskas, nebenoriu daugiau laukti. Susišvirkščiau tirpalą į veną ir jau po penkių sekundžių jaučiau, kad mano kūnas ėmė purtytis, skaudėjo viską vienu metu. Mano žarnynas spazmavo, rankos nevaldomai judėjo, o pati jaučiau kaip prarandu sąmonę. Tačiau iš tiesų nieko nenutiko. Aš žvelgiau į savo kūną, o jis visiškai nejudėjo. Mano kūnas fiziškai nepasislinko nė per milimetrą, nors man rodės, kad nenustoju vartytis. Maniau, kad aš pakeliui, bet laikrodžio rodyklės ant mano riešo apsuko jau tiek ratų, kad pamečiau skaičių.
Šalimais praėjo moteris, dėvinti raudonus kailinius. Ji žvilgtelėjo į mane išsidrėbusią ant žemės iš viršaus ir pasakė: „Žmogus negali numirti nepatyręs karmos. Įdomu, kas yra tavoji karma. “ Ji buvo paskutinis žmogus, kurį mačiau šią amžinybę.