Rašyk
Eilės (76098)
Fantastika (2223)
Esė (1523)
Proza (10697)
Vaikams (2581)
Slam (50)
English (1168)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Vieną, ką tik prasidėjusios vasaros, vakarą Tomas ir Veronika buvo pakviesti atšvęsti vieno Tomo draugo gimtadienį. Šeima, kurios namuose jie ketino svečiuotis, augino sūnų ir dukrą. Į šventę buvo pakviesta ir daugiau draugų, turinčių vaikų. Tomas ir Veronika nusprendė pasiimti kartu ir visas tris savo dukras. Samanta nebuvo itin sužavėta tokia galimybe papramogauti. Ji mieliau būtų likusi namuose. Tačiau, nors buvo jau trylikos metų ir pakankamai nuovoki mergaitė, tėvai vis tiek neleisdavo jai pasilikti namuose vienai ilgam. Marija tryško džiaugsmu. Ji nekantravo susipažinti su tėvų draugų vaikais. Sofijai taip pat buvo smalsu ten apsilankyti. Likus pusvalandžiui iki sutarto šventės laiko, Gruzevskiai išsikviečia taksi ir netrukus iškeliauja. Šventė - išties smagi. Šeimininkų ruoštas maistas - toks gardus, jog Samanta vos gali susivaldyti nesuvalgiusi tiesiog visko. Suaugusiesiems išgėrus šiek tiek vyno, o vaikams įsižaidus savo erdvėje, Samantos niekas nebestebi ir ji gali vis dažniau atslinkti prie stalo ir įsimesti į burną vieną ar kitą užkandį. Sofija prisideda prie vienų iš ten buvusių vaikų - mergaitės ir vyresnio jos brolio. Berniukas moko savo seserį ir Sofiją žaisti šachmatais. Vėliau jie užsiima kitais stalo žaidimais. Marija, kartu su namų šeimininkų dukra, slapta tyrinėja namų šeimininkės kosmetikos rinkinius, uosto jos kvepalus, apžiūrinėja drabužius ir batelius. Kelias valandas visi smagiai leidžia laiką. Tačiau vėliau viskas ima krypti liūdna linkme. Visi vaikai, išskyrus Samantą, buvo užsiėmę savais reikalais ir prie tėvų stalo lankėsi retai, todėl negirdėjo apie ką kalbėjo tėvai. Jiems tai ir nerūpėjo. Tai nerūpi ir Samantai, kuri girdi keleto pokalbių nuotrupas, bet nė vienos iš jų nesureikšmina. Iš tikrųjų suaugusiųjų pokalbiai liečia vis daugiau „nepatogių“ temų. Prakalbinta išgerto vyno Veronika atsiveria ir atskleidžia draugams tai, jog jai sunku būti namų šeimininke, ją vargina nuolatinis rūpestis vaikais. Moterys ją palaiko ir mestelėja keletą priekaištų Tomui už tai, kad jis nepakankamai palaiko savo žmoną. Tomas teisinasi ir pamažu atsainus pokalbis virsta ginču. Ginčas ima garsėti. Nuo alkoholio apsvaigę žmonės bando perrėkti vienas kitą. Tomas įširsta ir nusprendžia pasitraukti nuo stalo, kad jų ginčas nepasiektų kulminacijos. Jis nueina pažiūrėti kaip laikosi vaikai. Šiek tiek pažaidęs šachmatais su Sofija jis pabendrauja su Marija, Samanta ir visais kitais vaikais. Grįžęs prie draugų stalo Tomas nurimsta. Jis pagalvoja, jog ginčas baigėsi. Jo ausis pasiekia besipinantys kelių draugų pokalbiai. Nė viename iš jų jis neišgirsta pavojingų, jį šiurkščiai užkliudžiusios temos, gaidų. Nurimęs jis išgeria keletą taurelių vodkos. Vėliau jam dar pasiūloma alaus. Dar vėliau jis pakviečiamas parūkyti. Tomas su Veronika alkoholį vartodavo itin retai. Nieko nuostabaus, jog šis vakaras gerokai apsvaigino juos abu. Susitikus balkone, kuriame visi rūkė, Veronika ima priekaištauti Tomui dėl to, kad jis rūko, nors iš jos pačios pirštų taip pat kyšo smilkstanti cigaretė. Jie ir vėl apsižodžiuoja. Veronikai valdytis darosi vis sunkiau ir pagaliau ji išlieja visą, viduje užsipildžiusį, emocijų dubenį. Ji aprėkia Tomą, išlieja visas savo nuoskaudas. Ir tas, dėl kurių jis galėjo būti kaltas, ir tas, su kuriomis jis tiesiogiai niekada nebuvo susijęs. Grįžus prie stalo Tomas šventės svečiams praneša, jog ketina palikti jų namus. Apsvaigę namų šeimininkai per daug tokio Tomo noro nesureikšmina. Vos pastovėdamas ant kojų Tomas nueina į vaikų kambarį, surenka visas savo dukras ir išsiveda jas iš draugų namų. Veronika net kelias valandas nepastebi, jog Tomo ir dukrų šventės namuose nebėra.
Tomas nori išsikviesti taksi, tačiau pastebi, jog draugų namuose paliko piniginę. Grįžti atgal jis neketina, todėl pasako dukroms, jog visi turės eiti namo pėsčiomis. Sofija pažvelgia į tėtį su nerimu, tačiau apie alkoholį ir jo poveikį ji beveik nieko nežino. Ji nesuvokia, jog tėtis elgiasi neadekvačiai. Ji jo nebijo. Marija taip pat nieko nebijo. Ji tik zirzia ir raukosi, nes nenori eiti namo pėsčiomis. Ji puikiai atsimena, jog į svečius taksi važiavo pakankamai ilgai. Kelias namo pėsčiomis galėtų užtrukti valandą, gal net – ilgiau. Marijai tokia artimiausio laiko praleidimo perspektyva nė kiek nepatinka. O štai Samanta nuoširdžiai bijo. Jos širdyje įsiplieskia noras čiupti abi seseris už rankų ir parsivesti jas į butą, kuriame vyksta šventė. Nors Samanta nemano, jog ten yra bent vienas suaugusysis, galintis tinkamai pasirūpinti ja ir seserimis, ji žino, jog kažkokiame bute naktį būti kur kas saugiau, nei gatvėje. Tačiau jai eilinį kartą pritrūksta ryžto ir po kelių akimirkų ji, kartu su seserimis, nužingsniuoja paskui svirduliuojantį tėvą.
Jie buvo išties toli nuo namų. Tomo draugo namai buvo visai kitame miesto gale, nei tas, kuriame gyveno Gruzevskiai. Tuose namuose Tomas su šeima lankėsi pirmą kartą, todėl kelias jam nebuvo gerai žinomas. Taksi juos atvežė pagal iš anksto pasakytą adresą. Dabar Tomas - visiškai girtas, jį truputį pykina. Akyse skraido kažin kokie maži, spalvoti vabaliukai. Kartais jis susvirduliuoja taip stipriai, jog, atrodo, sunku išsilaikyti ant kojų. Tiesa, jam nepavyksta išsilaikyti ant jų ilgai. Eidamas jis ne kartą griūna. Dukros kiekvieną kartą vis padeda jam atsistoti. Jiems atėjus iki kažkokio kiemo virtinės vienodų daugiabučių apsuptyje Tomas ir vėl nugriūna. Samanta pirmoji puola padėti jam atsistoti. Besistodamas jis apsivemia. Ji kaip tik laiko jo ranką. Šlakelis tėvo skrandžio turinio kliūva ir Samantos striukei. Staiga ji paleidžia tėvą. Tarsi tėtis butų ją nupurtęs elektra. Ją apima baisi panika.
- Turime grįžti pas mamą! Mes nuklydome per toli! – Ima šaukti ji.
- Nusiramink. Gal išprotėjai? Mes juk su tėčiu. Jis žino, kur einame. – Pasako Marija.
- Kvaile, pažiūrėk į tėtį! Jis tikrai nežino, kur einame. Jis visiškai girtas. Mes turime arba grįžti pas mamą, arba pasiekti namus. – Nenusileidžia Samanta.
- Eik kur nori. Aš liksiu su tėčiu. – Pareiškia Marija.
- Aš eisiu su Samanta. – Apsisprendžia Sofija.
Kurį laiką pasiginčijusios mergaitės nesugalvoja kaip išspręsti problemą. Tomas atsisėda ant šalia buvusio suolelio ir įsmeigia tuščią žvilgsnį į tolį. Ant jo smakro matosi prilipę išvemto maisto gabalėliai. Tačiau Marija labiau pasitiki tokiu tėvu, nei vyresne seserimi. Samanta, vis dar beprotiškai išsigandusi, čiumpa Sofiją už rankos ir nusiveda ją priešinga kryptimi, nei prieš tai ėjo su tėvu. Kurį laiką jos klaidžioja. Samantai džiūna burna, nugara varva prakaitas. Ji beprotiškai bijo, nes nesupranta, kur yra. Netrukus ji pastebi grupę sportiniais drabužiais apsirengusių, garsiai rėkaujančių vaikinų. Nors tie vaikinai - gana toli, Samanta jų išsigąsta. Ji stipriai suima Sofiją už riešo ir liepia bėgti kartu su ja. Jos įbėga į pirmą pasitaikiusį daugiabutį su praviromis laiptinės durimis.
- Kodėl mes atėjome čia? Čia – ne mūsų namas. – Pastebi Sofija.
- Aš išsigandau tų vaikinų, kurie buvo netoliese. – Prisipažįsta Samanta.
Jos sėdi prie vieno iš laiptinės langų. Netrukus Samanta pravirksta. Ji jaučiasi visiškai pasimetusi ir nežinanti ką daryti. Tai - siaubingiausias vakaras jos gyvenime. Ji dar niekada nejautė tokios baisios nevilties. Negalėjo patikėti, jog atsidūrė situacijoje, kurioje nieko negali pakeisti. Pirmą kartą gyvenime Samanta suvokė, kokioje liūdnoje šeimoje gyvena. Mintis, jog tėvai ne visada gali ir nori pasirūpinti ja ir jos seserimis, trenkė į Samantos širdį tarsi skaudus žaibas. Ašaros iš jos akių liejasi visiškai nevaldomai, tarsi maži upeliai. Netrukus ant savo skruostų ji pajunta Sofijos pirštukus. Tie pirštukai ima šluostyti karštas, niekaip nesustojančias, ašaras.
- Neverk, Semi. Mes grįšime namo. – Pasako Sofija.
- Aš nežinau kaip grįžti. Visi namai atrodo vienodi. Negirdėti gatvių pavadinimai ir skaičiai nieko nesako. Net nežinau kuriame rajone esame.
- Apsidairyk. Čia tiek durų. Visur gyvena žmonės. Galime pasibelsti į bet kurias duris ir paprašyti pagalbos. Paaiškinsime kur gyvename ir paklausime kaip mums ten grįžti.
Samanta sugriebia sesutės rankutes ir jas pabučiuoja. Tai buvo puiki idėja. Idėja, kuri galėjo ir turėjo šauti į galvą Samantai, o ne mažajai sesutei, kuria ji turėjo pasirūpinti. Ji, nieko nelaukusi, ima belstis į pirmas pasitaikiusias duris. Deja, netrukus jas atveria senyvas vyras, kurio stovis atrodo ne ką geresnis, nei neseniai kažkur lauke palikto tėvo. Samanta nusprendžia su juo nekalbėti, tačiau senolis ima kviesti jas užeiti į vidų. Dėl viso pikto Samanta nebeldžia į šalia esančias duris. Ji užkopia pora aukštų į viršų ir kitą kartą laimę bando trečiame aukšte. Aukšte - keturios durys, tačiau nė vienų iš jų niekas neatidaro. Užlipus į ketvirtą aukštą, pirmas aukšto duris atveria į chalatą įsisupusi, brandaus amžiaus moteris. Ji Samantai pasirodo tinkama prašyti pagalbos. Nors Samanta mato tą ponią pirmą kartą, kažkodėl jaučia, jog gali ja pasitikėti.
- Dieve mano... Mergaitės... Net jei ir paaiškinsiu jums kaip nueiti į Pavasario gatvės penki, juk negalėsiu jūsų išleisti ten pėsčiomis. O jei jums kas nors nutiks? Juk naktis, tiek visokių pavojų tyko...
Ta rūpestinga ponia nesutinka seserims iškviesti taksi. Ji nenori tokio amžiaus mergaičių kur nors išleisti vienų. Mano, jog ir taip pasisekė, kad iki šiol joms nieko nenutiko. Ji nori kaip nors susisiekti su mergaičių tėvais, tačiau Gruzevskiai turi tik vieną – laidinį telefoną, kuris skamba be atsako jų namuose, kai geroji ponia, priglaudusi jų dukras, bando prisiskambinti. Moteris nežino ar istorija apie tėvą ir dar vieną seserį, kurią pasakojo mergaitės, yra tiesa, tačiau ji nesiryžta eiti jų ieškoti. Samanta ir Sofija pakviečiamos naktį praleisti svečiuose pas gerąją ponią.
2021-09-30 11:30
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-10-02 09:18
Atėja
4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-10-01 12:27
Bildukė
Ponas gogo, nerašykite čia daugiau. Jūsų komentarai - grynas spam'as, jie nieko naudingo man neduoda ir yra tiesiog neįdomūs. Komentuokite kitų darbus arba dar geriau - rašykite, jeigu čia jau esate, nes paskaičius Jūsų kūrybą net nėra ką komentuoti. Nei gero, nei blogo.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-09-30 22:20
gogo
Tomas Tomo
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą