Kūčios

Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt šeštųjų gruodžio dvidešimt ketvirtoji. Kūčių vakaras. Tradiciškai Gruzevskiai Kūčių vakarienę valgydavo Veronikos tėvų namuose. Veronikos tėvai – Nora ir Tadas buvo šiuolaikiški, puikų humoro jausmą turintys, mieli žmonės. Veronikos mama, kaip ir ji pati, buvo buhalterė. Tačiau Nora visais atžvilgiais buvo geresnė buhalterė, nei dukra. Nora buvo daug sumanesnė, ryžtingesnė, komunikabilesnė už savo dukrą. Be to, ji buvo rami, niekada nepanikuojanti, visada žinanti, ko nori, moteris. Kaip ir Veronika, baigusi mokslus ji iš karto ėmė dirbti. Tačiau, skirtingai, nei Veronika, nepaaukojo savo karjeros dėl vaiko. Pagimdžiusi Veroniką ji sukosi, kaip atrodydavo geriau. Veronikos tėvas dirbo greitosios pagalbos automobilio vairuotoju. Jo darbas buvo pamaininis, taigi kartais su mažaja Veronika namuose likdavo jis. Kartais Nora Veroniką palikdavo savo tėvų priežiūrai. Veronikos močiutė buvo namų šeimininkė, taigi turėjo galimybę prižiūrėti anūkę tiek, kiek šito prašė dukra. Noros prioritetai visada buvo kiek egoistiški, tačiau aiškūs ir nepalenkiami. Labiausiai ji rūpinosi savimi. Ji žinojo, jog darbas ir nuolatinis bendravimas su žmonėmis yra būtina sąlyga tam, kad ji būtų laiminga. O ji turi jaustis laiminga. Kaip kitaip laimingu gali padaryti savo vaiką? Dar viena priežastis to, jog motinystė Noros neišvargino taip, kaip Veronikos, buvo ta, kad Nora apskritai motinystės nesureikšmino. Tai nereiškia, jog Nora nemylėjo Veronikos. Ji rūpinosi ir skyrė jai laiko tiek, kiek galėjo. Tik ji nemanė, kad turi aukoti visas, gyvenime pasitaikančias, galimybes vardan to, kad visą, iki paskutinės sekundės, laiką praleistų su dukra. Nora niekada nesigailėjo tokio savo sprendimo. Sprendimo motinystei atseikėti tik pusę savo gyvenimo, o ne visą. To paties ji mokė ir Veroniką. Tiek vaikai tėvams, tiek ir tėvai vaikams turi teikti pasitenkinimą gyvenimu, geras emocijas. Šeima kuriama tam, kad gyventi būtų lengviau, o ne sunkiau. Dabar, matydama savo dukros akyse begalinį nuovargį ir nusivylimą viskuo, Nora galvojo apie tai, kodėl jos dukra ir žentas nusprendė susilaukti trijų vaikų ir vardan jų paaukoti savo laimę ir santykius. Be to, Nora nuoširdžiai abejojo, jog tos trys, niekuo dėtos mergytės, kada nors išties supras kodėl jų tėvai buvo tokie. Jų priežiūra galėjo būti kur kas lengvesnė, bet atrodo, jog Veronika nemoka eiti lengvu keliu. O juk pasaulyje tikrai turėtų būti motinų, kurios, išeikvodamos mažiau jėgų, puikiai susitvarko ir su daugiau vaikų. Nora buvo tuo įsitikinusi.
Ant stalo pamažu gula vis daugiau Kūčioms ruoštų patiekalų. Dalį jų buvo pagaminę Veronikos tėvai, o dalį – Veronika ir Tomas. Šeimos buvo susitarusios, jog prie Kūčių stalo padengimo turi prisidėti kiekvienas, kas ketina prie jo sėdėti Kūčių vakarą. Jie laikėsi ne visų Kūčių patiekalų ruošimo ir valgymo tradicijų. Visiško stalo favorito vietą visada užimdavo Noros virtiniai su grybais. Juos jie valgydavo su pačia riebiausia grietine. Juos mėgdavo visi, išskyrus Mariją. Ji negalėjo pakęsti grybų. Taip pat nemėgo ir žuvies, tad Kūčios jai niekada - nei vaikystėje, nei suaugus neprimins jokio skanaus maisto. Visi, išskyrus virtinius, patiekalai buvo pagaminti iš vienokios ar kitokios žuvies. Marija paprastai per Kūčias valgydavo tik bulvių košę. O štai Sofija valgydavo viską. Ji buvo viskuo patenkinta. Ypatingai patenkinta ji jaučiasi per šias Kūčias. Šįkart Sofija pirmą kartą sušoks šokį savo šeimai. Ji išsirinko pačią gražiausią iš visų turimų suknelių – vyšnių spalvos. Apsiavė beveik tokios pat spalvos batelius. Susirišo plaukus į kuodelį, kurį papuošė dailiu, šilkiniu kaspinėliu. Veidelį ji nusprendė šiek tiek papuošti blizgučiais, kurie paprastai naudojami rankdarbiams. Ir štai ji ateina. Maistas ir gėrimai baigiami dėlioti, visi susėda už stalo, o Sofija įjungia muziką. Ji ima šokti. Iš pradžių viskas sekasi puikiai, tačiau vėliau Sofija pastebi, jog iš sėdinčiųjų už stalo jos šokiu, atrodo, nuoširdžiai mėgaujasi tik tėtis. Kiti, vos prabėgus kelioms akimirkoms nuo šokio pradžios, ima šnekučiuotis. Marija net apsimeta, jog jai nė kiek neįdomu ir stengiasi nežiūrėti į šokį. Sofija su Marija nebuvo susipykusios, tiesiog Mariją aplankė eilinis kaprizas. Vis dėlto, Sofija baigia šokti savo šokį taip, kaip buvo suplanavusi. Muzikai nutilus ji išgirsta kelis kuklius plojimus, tačiau viską vainikuoja ne kieno nors apkabinimas, bučinys ar tiesiog komplimentas. Vietoje to Sofiją užsipuola mama. Veronika šaukte apšaukia ją už tai, kad papuošė savo veidą blizgučiais, kurie neskirti naudojimui ant odos. Dalies mamos rėkiamų žodžių Sofija net nebeišgirsta. Dar kelios akimirkos ir mažylės skruostais ima ristis ašaros. Pirmasis atsistoja tėtis. Jis nori čiupti Sofiją į glėbį ir paguosti, bet Sofija apsisuka ir išbėga iš kambario. Ji užsidaro tualete ir nusprendžia daugiau šį Kūčių vakarą nekišti iš jo nosies. Jei tada penkiametė Sofija būtų nusprendusi likti prie stalo, ji būtų pamačiusi, kaip tėtis sudrausmina mamą ir liepia jai daugiau neskaudinti Sofijos. Sofija suprato, kodėl mama ant jos supyko, ji nesijautė nekalta. Galbūt tie blizgučiai iš tikrųjų yra kenksmingi ir nuo jų galėjo kilti alergija, kaip sakė mama. Tačiau ji tai galėjo pasakyti. Nebuvo būtina rėkti. Nebuvo būtina pykti.
Tačiau Veronika negalėjo nepykti. Jaukios žiemos šventės su gyvais ir sveikais tėvais, mylintis vyras šalia, dukrytės talentas šokti... Niekas neteikė Veronikai džiaugsmo. Jos širdyje nebuvo šilumos, kuria ji būtų galėjusi dalintis su šeima šį gražų Kūčių vakarą. Jos širdyje plaukiojo tikras ledkalnis. Tai atsispindėjo ir jos akyse. Dabar jos akyse tai galėjo matyti visi. Sofijai išbėgus visi prie stalo trumpam nuščiūva. Veronikai supratus, jog niekas nepalaiko jos pykčio protrūkio, ima drebėti rankos. Vėliau pasigirsta pavienės frazės, tokios kaip „Nereikėjo taip sakyti... “ arba „Pernelyg griežtai tu čia... “. Tokius žodžius nedrąsiai murma Veronikos tėvai ir Samanta. Tie žodžiai Veronikai sukelia tik dar didesnį pyktį. Ji jau ketina imti teisintis, o gal - tęsti konfliktą su visais, už stalo likusiais, žmonėmis, bet Tomas netikėtai pačiumpa ją už rankos ir išsiveda į kitą kambarį.
- Paklausyk. Aš daugiau nebegaliu. Nebegaliu toliau pasyviai stebėti, kaip tu kankini Sofiją. Mūsų mažylė nekalta dėl to, kad tu nelaiminga. Ji nieko tau nepadarė, bet tu verti ją atsiimti už tai, už ką jautiesi įskaudinta. Nebepažįstu tavęs. Tavo akyse – vien pyktis, pagieža visiems ir viskam. Nenoriu tapti tos pagiežos dalimi. Labai tavęs prašau, susiimk ir pasistenk pasikeisti. Ištirpdyk tuos ledus savo širdyje, nes kitaip ištirps mūsų šeima. Tavyje liko tik šaltis ir tai yra baisi bėda. Nežinau, kas dedasi tavo galvoje. Niekas tavęs nesupranta, nes niekas nežino, ką tu patiri. Kiekvienas žmogus patirtį vertina skirtingai. Tačiau tu turi susiimti. Mudu tampame vis svetimesni, negi nepastebi to? Jeigu tai tęsis ir toliau, daugiau niekada nebegalėsime vėl būti artimais. Savo pradžioje davėme vienas kitam daug pažadų apie gražų ir laimingą gyvenimą šeimoje. Nepaleisk savųjų vėjais, Veronika. Dar kartą tavęs prašau – susiimk. Susiimk, kol dar ne per vėlu.
Tačiau ledas Veronikos širdyje, išgirdus ir išgyvenus šiuos Tomo žodžius, tik išauga. Ji tiesiog sustingsta.
Likęs Kūčių vakaras praeina tyliai. Ore visą laiką tvyroja tokia įtampa, jog, rodos, galima ją paliesti vos ištiesus ranką sau virš galvos. Kiekvienas bijo pasakyti ką nors, kas galėtų dar labiau įaudrinti Veroniką arba Tomą. Sofija pasirūpina Samanta. Ji įkalba ją išeiti iš tualeto ir prisijungti prie šeimos. Visada buvo įprasta nelaukti Kalėdų ir dovanas išsidalinti dar Kūčių vakarą. Taigi ir šįkart išdalinamos visos dovanos. Šeima stengiasi taikiai užbaigti vakarą, tačiau įtampa niekur nedingsta iki pat išsiskyrimo. Tomas pirmas pakyla nuo stalo ir, padėkojęs uošviams už šiltą sutikimą, pasiūlo Veronikai važiuoti namo. Veronika sutinka. Jie išsikviečia taksi. Apsirengę jie dar kurį laiką pasikalba su Veronikos tėvais. Sofija pastebi, kaip Nora apkabina Veroniką, paglosto jos plaukus ir tyliai kažką pašnibžda į ausį. Ji pati su mama nesusitaiko. Po incidento Veronika neprataria Sofijai nė žodžio. Tomas paima Sofijos rankelę ir netrukus jie pirmieji palieka senelių namus.
Tą akimirką Sofija prisimins visą gyvenimą. Ji ir jos tėtis stovi lauke, pasibaigus Kūčių vakarienei. Ant kelio, kuriuo turi atvažiuoti taksi – purus, blizgantis, visiškai lygus sniego sluoksnis. Ant jo nesimato jokių pėdsakų. Niekas jau seniai nėjo tuo keliu. Visi jaukiai vakaroja savuose namuose, su artimaisiais. Iš dangaus byra didelės snaigės, storindamos glotnų sniego sluoksnį. Tėtis prispaudžia prie savęs dukrytę ir paklausia ar jai ne šalta. Kažkodėl Sofiją šis klausimas sugraudina. Būtent taip ji jautėsi ir jausis visada – lyg tėtis būtų vienintelis žmogus Žemėje, kuriam ji iš tikrųjų rūpi. Jis yra vienintelis žmogus, kuriuo ji gali besąlygiškai pasitikėti. Sofija tvirtai apkabina savo tėtį. Ji nori jam kai ką pasakyti, ieško žodžių, kurie padėtų išlieti viską, kas susikaupę širdelėje, tačiau nespėja. Į lauką išeina mama su seserimis. Netrukus atvažiuoja taksi. Tėtis atsisėda šalia vairuotojo. Mama paima ir pasisodina ant kelių Mariją, o juodvi su Samanta atsisėda šalia jų. Sofija paprašo Samantos, jog ji liptų paskui mamą į automobilį pirma. Sofija nenori sėdėti šalia mamos ir liestis prie jos. Ji jos bijo. Ta ilga kelionė namo taksi... Sofija visą kelią stebi dangų. Taksi automobilyje plerpia kažkokia, jai nesuprantama kalba, dainuojama daina. Vairuotojas kažką pasakoja tėčiui. Tėtis visada jausdavosi nejaukiai, jei tekdavo būti tyloje su nepažįstamu žmogumi. Jis visada buvo pasiruošęs užkalbinti bet kokį nepažįstamajį. Jis buvo draugiškas. Visai ne toks, kaip mama. Tos kelionės metu penkiametė Sofija neįtikėtinai brandžiai svarsto apie savo ateitį. Ar būna taip, jog vaikai iš namų išsikrausto anksčiau, nei baigia mokyklas? Kiek dar metų jai teks gyventi su mama po vienu stogu? Mama turėtų būti šventa. Juk būtent ji sprendžia kaip gyvens visi šeimos nariai. Iš tikrųjų būtent nuo jos priklauso kokiu keliu ir į kokį tikslą eina visa šeima. Tas kelias galėtų būti saulėtas, džiugus ir daug žadantis. O gali būti ir toks, kaip ši tamsi gatvė, kuria jie visi dabar važiuoja namo šį liūdną Kūčių vakarą.