Pagarba

(Nik Bärtsch Modul 18)

Gerbiu šį savo amatą
galvojimo tarp viršaus, dešinės ir klampumų,
statau savo hundertwaserinį prasmių namą tą,
kur tik užsimerkęs neklumpu, ūmų
atsivėrimų kitais matymo kampais
periodą arba kentėdamas arba priepuoliais euforijų
džiūgaudamas, minčių horizontus kumpais
jausdamas, šokdamas vidury jų,
dėliodamas mozaikas žodžių skambesiu         
nuojautų pincetais plonais lyg laikrodininkų
ir nežinodamas, ar atviras viskam esu
vienodai, kai veidrodin įninku
raukšlių kalbinti, plaukų gedėti, tiesą tikrinti,
valandų lėtume voliotis,
tyloj neužmigti, sapnuoti tik trinty
skambančių dulkių, permatomų į plotį,
į ilgį matinių, kintant visa ko masteliams
be išimčių, dėmesio nekreipiant į
tai, kad niekas, o tik laiko klasta lems
išėjus nebūti tremty,
jaučiant pagarbą didžią būsenų staliams.