Rašyk
Eilės (75827)
Fantastika (2218)
Esė (1521)
Proza (10680)
Vaikams (2570)
Slam (50)
English (1166)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Veronika ir Tomas susipažino tada, kai Veronika baigė studijuoti ir ruošėsi pradėti dirbti, o Tomas jau dirbo pirmame savo gyvenimo darbe – liejo asfaltą. Juos supažindino jų bendra draugė. Tai buvo tarsi meilė iš pirmo žvilgsnio. Kelias, kuris jų laukė iki vestuvių ir bendro gyvenimo, nebuvo ilgas. Viskas įvyko kone akimirksniu. Jie buvo jauni, naivūs, įsimylėję. Veronikai Tomas buvo pirmasis. Tomui Veronika – taip pat pirmoji. Viskas buvo labai gražu. Net saldžiausiame sapne Veronika nebūtų susapnavusi šaunesnio vyro, nei jos Tomas. Iš pradžių Veronika manė, jog materialūs dalykai jai nėra svarbūs. Svarbiausia, jog sutiktas vyras būtų mylimas ir mylintis. Tačiau Tomas kasdien dovanojo Veronikai rožes, dovanojo ir didesnes dovanas – drabužius, kosmetiką, papuošalus. Veronika netruko prie viso šito priprasti. Ji jautėsi labai laiminga. Baigusi mokslus ji ėmė dirbti buhaltere vienoje įmonėje, tačiau ten neišdirbo nė vienerių metų. Tomas ją įtikino, jog šeima – už vis svarbiau. Šeima, vaikai, jaukūs namai – juk tai ir yra tikroji gyvenimo laimė ir prasmė. Veronika tuo patikėjo. Tiesą sakant, tuo metu Veronika ir pati negalėjo iki galo atskirti savo minčių nuo Tomo. Pirmasis Tomo darbas liejant asfaltą buvo toks sėkmingas ir pelningas, jog vos per metus jis be jokio finansinio palaikymo sugebėjo nupirkti vieno kambario butą senos statybos name. Tai buvo pirmieji, jiems priklausę, namai. Ten gyvendami jie susilaukė Samantos. Po kurio laiko Tomas pakeitė darbą – pradėjo dirbti statybininku įmonėje, kurios vadovu vėliau tapo. Tomas nuo pat pradžių buvo geras darbininkas. Jis buvo gerbiamas kolegų, vertinamas tuometinio vadovo, nes buvo pareigingas, kruopštus, principingas, o kartu draugiškas ir mandagus žmogus. Kurį laiką pataupę pinigus Veronika su Tomu pardavė savo mažą butuką ir įsigijo erdvesnį – trijų kambarių. Pastarame bute anksčiau buvo gyvenusi senolė. Ten pat ji buvo ir mirusi. Dėl šios priežasties Tomas turėjo ilgai įkalbinėti Veroniką pirkti būtent tą butą. Veronika perdėtai tikėjo visais, kada nors girdėtais, mistiniais prietarais ir mažiausiai norėjo gyventi ten, kur gali vaidentis buvusios gyventojos šmėkla. Jau pirmą kartą apsilankius tame bute Veroniką apniko bloga nuojauta. Į jos galvą kažkodėl pasibeldė mintis, jog šiame bute jų šeimai bus lemta išgyventi daugiau liūdesio, nei džiaugsmo akimirkų. Ji visada turėjo keistą nuojautą, kuri pasireikšdavo pirmą kartą aplankytuose namuose, butuose, rūsiuose, kitokiose patalpose.
Veronika buvo akivaizdžiai nepatenkinta butu, kurį Tomas trokšte troško nupirkti ir nė kiek savo nepasitenkinimo neslėpė. Tas nepasitenkinimas kilo ne todėl, kad butas buvo apleistas, nešvarus, netvarkingas. Veronika tada buvo pakankamai darbšti ir kūrybinga, jog bet kokią netvarkingą vietą galėtų paversti jaukiais namais. Tačiau to buto ji nuoširdžiai nekentė ir kartu bijojo nuo pat pirmos sekundės jį išvydusi ir nuo pirmojo, į jį įžengto, žingsnio. Tačiau to buto kaina buvo tikrai žema, nes jos savininkas labai skubėjo jį parduoti. Be to, jis buvo pakankamai geroje vietoje. Taigi, jis buvo nupirktas. Per keletą mėnesių sumanus statybininkas ir rūpestinga namų šeimininkė pavertė tą vietą tikra tvarkos ir jaukumo oaze. Iš pradžių Veronikai nuoširdžiai patiko eiti mamos ir namų šeimininkės pareigas. Ji jautėsi rami, atsiduodanti tam, ką moka geriausiai. Samanta buvo ramus ir laimingas kūdikis. Nuo jos priežiūros ir kitų buitinių darbų likusio laiko metu Veronikai patiko užsiimti įvairiais rankdarbiais ir jais dekoruoti namus. Tačiau pagrindinė, Veronikos labiausiai vertinama, namų puošmena visada buvo vis dar kasdien Tomo jai dovanojamos gėlės. Dažniausiai tai būdavo raudonos rožės. Tomui nepatiko įvairovė. Tam tikra prasme gėlės simbolizavo jo meilę Veronikai. Tomo meilė, kaip ir nuolat svetainėje, aukštoje, rytietiškais raštais dekoruotoje, keramikinėje vazoje, pamerktos raudonos rožės – buvo stabili, žydinti ir įkvepianti. Po kurio laiko, šiek tiek atsikvėpę nuo išlaidų, reikalingų namų įrengimui, jie ėmė atostogauti. Tomas ir Veronika ir toliau gyveno taupiai, tačiau sutaupytus pinigus mėgdavo išleisti poilsinėms ir pažintinėms kelionėms po savo šalį. Kartais su mažyle Samanta jie iškeliaudavo porai dienų, kartais – savaitei. Nors retas vaikas galėtų prisiminti tai, kas vyko iki trečių gyvenimo metų, Samantos širdyje išliko paskutinių atostogų su tėvais vaizdai iš pajūrio. Mamytė, smagiai kilnojanti ją per vėsias jūros bangas, o vėliau tepanti sumuštinius iš atsineštų produktų. Gaudynės, žaidžiamos kartu su tėveliu, ant smėlio. Nors ir būdama visai maža, Samanta suspėjo pajusti tėvų šilumą, jų skleidžiamą džiaugsmą esant kartu. Galbūt todėl tik Samanta iš visų trijų Gruzevskių dukrų nuoširdžiai stengėsi suprasti mamą, mylėti ją tokią, kokia ji buvo, užjausti tada, kai jai būdavo sunku. Tik Samanta žinojo, kad Veronika gali būti gera motina, nes pradžioje ji tokia buvo. Ir nors tą pradžią Samantai prisiminti buvo sunku, jos galvoje jau buvo išblukę beveik visi prisiminimai apie tuos laikus, kai ji buvo vienintelis vaikas šeimoje, jos širdyje liko jausmai. Meilė, prieraišumas, nepaaiškinamas, nesąmoningas, besąlygiškas pasitikėjimas mama. Ji jautė, jog laikai, kai Veronika buvo gera mama, dar gali grįžti ir šito jai pakako.
Veronika labai mylėjo Samantą. Ji buvo laiminga mama ir žmona. Labai gaila, jog šiai gražiai šeimyninei idilei buvo lemta užgesti. Įvertinę savo šeimyninę laimę ir turimas galimybes Veronika ir Tomas gana greitai apsisprendė susilaukti dar vieno vaiko. Tomo tėvai buvo kilę iš Lenkijos. Lenkijoje, netoli tėvų, liko gyventi ir du jo broliai. Jis niekada nė negalėjo įsivaizduoti, jog jo šeima bus mažesnė, nei ta, kurioje užaugo. Veronika savo šeimoje buvo vienturtė, bet jos tėvai visada palaikė daugiavaikių šeimų idėją ir įtikinėjo, jog, pavykus sudaryti laimingą santuoką, reikėtų susilaukti kuo daugiau vaikų. Veronika dažnai susimąstydavo apie tai, kodėl savo pačių patarimu nepasekė ir daugiau vaikų nesusilaukė jos tėvai, nes buvo tikrai laimingai susituokusi pora. Pati Veronika tada buvo pakankamai jauna, bet, suvokdama, jog puikiai susitvarko su vienu vaiku, neturėjo priežasčių manyti, jog nepavyks susitvarkyti su dviem. Taip gimė Marija. Gyvenimas gimus antrai dukrai tapo sunkesnis. Marija buvo daug reiklesnis kūdikis, nei Samanta. Būtent Marijos auginimas pareikalavo daugiausia Veronikos bemiegių naktų. Marija buvo ne tik reiklesnis dėmesiui, jautresnis, bet ir ligotesnis vaikas. Būdama vos vienerių ji susirgo inkstų geldelių uždegimu. Ji nuolat šlapinosi ir rėkė iš skausmo. Vėliau uždegimas buvo išgydytas, tačiau Veronikos ausyse šaižus, skausmingas Marijos klyksmas liko skambėti dar ilgam. Vis dėlto, Veronika kurį laiką buvo puiki mama ir Marijai. Ji stengėsi iš visų jėgų, buvo rūpestinga ir dėmesinga, aukojo savo miegą, laiką ir sveikatą. Tačiau Marija, greičiausiai, būtų buvęs tikras vaiko auginimo iššūkis net ir keliskart už Veroniką emociškai ir psichiškai stipresnėms motinoms. Veronika palūžo. Šypsena jos veide buvo vis retesnė viešnia. Ji tapo tyli ir uždara, bet iš paskutiniųjų stengėsi nepasiduoti liūdesiui. Jos santykiai su Tomu vis dar buvo pakankamai artimi, šilti, meilūs. Ant svetainės stalo, nors ir nebe kasdien, tačiau vis dar žydėjo rožės. Jų kotelių karpymas ir kitokia kasdienė priežiūra dažnai atstodavo Veronikai trumpą psichologinę terapiją. Tomo ir Veronikos santykiai neišvengiamai nukentėjo, nes jie nebegalėjo skirti vienas kitam tiek laiko, kiek anksčiau. Vakarais Veronika būdavo tokia pavargusi, jog kartais nebeturėdavo jėgų net kalbėti. O progų pabūti dviese drastiškai sumažėjo. Anksčiau atostogaudami net ir su Samanta, jiedu galėjo dėmesio skirti ir vienas kitam. Su Samanta jie nesijautė tokie suvaržyti, nes ji buvo ramus ir lėtas vaikas. Kartais jie palikdavo Samantą Veronikos tėvų priežiūrai. Šito jie nedarydavo dažnai, nes Veronikos tėvai gyveno dar pakankamai aktyvų gyvenimą. Jie nebuvo sužavėti galimybe dažnai prižiūrėti anūkėlę. O Tomo tėvai gyveno toli. Kai gimė Marija, šeimos atostogos tapo kitokios. Nei Veronika, nei Tomas po atostogų nesijausdavo pailsėję. Tarp visų šeimos narių ėmė tvyroti įtampa. Veronikai nuolat reikėjo ką nors daryti, jųdviejų su Tomu pokalbiai būdavo nuolat nutraukiami, jie abu nuolat jautėsi pavargę ir apatiški. Prieš tai nesižavėję galimybe prižiūrėti vieną anūkę, Veronikos tėvai dar rečiau sutikdavo prižiūrėti dvi anūkes, iš kurių viena nuolat būdavo neįtikėtinai reikli ir kaprizinga. Veronikai ir Tomui darėsi vis sunkiau gyventi laimingai. Tik dėl jiems vieniems žinomų priežasčių ir padarytų išvadų jie nusprendė, jog jų gyvenimą praskaidrinti galėtų tik trečias vaikas. Tačiau trečias vaikas nepakeitė situacijos. Kaip ir tos dažnai ant svetainės stalo vazoje skendėjančios gėlės, Veronikos ir Tomo santykiai vis labiau vyto. Sofija buvo puikus vaikas. Iš tikrųjų ji buvo tokia pat rami ir miela, kaip Samanta. Sofija neturėjo tik to, ko turėti niekada negalėjo. Ji nebuvo savo tėvams pirmoji. Visi tie kasdieniai darbai nebuvo pirmoji, jaudinanti patirtis, prižiūrint pirmąją savo atžalą. Sofijos auginimas Veronikai nebereiškė jokios patirties. Tai tebuvo darbas, dar labiau apsunkinta kasdienybė, rutina. Pamažu Veroniką į gniaužtus suėmė depresija. Ji nustojo stengtis būti gera mama ir žmona, nes nebematė tam prasmės. Jos širdyje siautė audra. Pyktis maišėsi su liūdesiu ir šio uragano Veronika jau nebebuvo pajėgi sustabdyti viena. Viduje ji jautėsi sukaustyta, nelaisva. Ji suvokė, jog nuo šiol šitaip jausis didžiąją dalį savo gyvenimo. Ji pati, savanoriškai, susirišo sau rankas. Ji dar tokia jauna, prieš akis – tiek daug metų. Būtų galima tiek daug per tuos metus nuveikti. Tačiau ji pasirinko šeimos pančius. Tokios ir panašios mintys apnikdavo Veroniką kasdien ir tiesiog varė ją iš proto. Jai buvo gaila ne ta kryptimi pasukto savo gyvenimo ir to, jog nebegali grįžti atgal. Viduje ji kentėjo taip, jog jai buvo nė motais, kad kartu jos skausmą bus priversti išgyventi Tomas ir visos trys jų dukros. Veronika prarado save. Jos viduje užgęso meilės, džiaugsmo ir vilties ugnis ir įsižiebė mažytė, tarsi žvakės, liūdesio liepsnelė. Toji liepsnelė negęso ir nebuvo nieko, kas galėtų ją užgęsinti. Ji degė Veronikos širdyje tol, kol sudegino visus gražius, kadaise jaustus, jausmus. Veronikos depresija tarsi sugėrė viską, kas gero buvo šeimoje. Sugėrė gerus santykius su vaikais, o taip pat ir – su Tomu. Rožės daugiau niekada nebepuošė Gruzevskių svetainės stalo. Jos buvo nebereikalingos.
2021-09-24 08:52
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-09-24 22:22
gogo
jau nuo pirmos eilutės nebeįmanoma o nuo antros tikriausiai
ir suvis nebepakeliama
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2021-09-24 11:53
Atėja
įdomiai, sklandžiai rašote 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą