Kaip Sofija tapo šokėja

Išaušta lietinga, tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt penktųjų rugsėjo penktoji diena. Visą dieną pila, lyg iš kibiro, ir atrodo, jog tas lietus niekada nesiliaus. Kai dukros užaugs, Tomas Gruzevskis kuo toliau, tuo dažniau prisimins šią dieną, nes tai tapo lemtinga diena mažosios Sofijos gyvenime.
Nė viena Gruzevskių mergaitė nebuvo leidžiama į darželį. Nei Tomas, nei Veronika nebuvo nusiteikę prieš šias ugdymo įstaigas. Tomas, matydamas, jog Veronikai kartais būna itin sunku namuose, netgi siūlė mergaites ten išleisti. Visai šalia jų namų buvo net du darželiai. Tačiau Veronika nesutiko. Ji nuolat save graužė. Kuo toliau – tuo aršiau. Jai vis mažiau norėjosi leisti laiką su vaikais ir už tai ją graužė sąžinė. Ji manė, jog ir taip nepakankamai dėmesio ir meilės skiria savo dukroms, todėl mėgino išpirkti kaltę kuo daugiau įvairių darbų užsiversdama ant savo pečių. Veronika jautė pareigą būti namuose su dukromis ir nesinaudoti niekieno – nei namų tvarkytojų (apie kuriuos Tomas taip pat buvo užsiminęs), nei darželių paslaugomis. Vis dėlto, nors Veronikai ir buvo nelengva būti gera mama emocine prasme, ji pasirodė esanti puiki mokytoja. Vyresnėlė Samanta mokslus mokykloje pradėjo itin sėkmingai. Pirmoje klasėje Samanta visko mokėjo gerokai daugiau už savo bendraamžius. Ji puikiai skaitė, rašė, skaičiavo, o kalbėdama apie įvairius dalykus pasaulio pažinimo pamokėlėse demonstravo septynmetei nebūdingą brandą ir aiškų sudėtingų dalykų suvokimą. Ir visa tai – mamos gebėjimo mokyti dėka. Dar Veronikai labai patiko baletas ir ji svajojo, jog bent viena jos dukra jį lankytų kaip būrelį. Kai sulaukė ketverių, Samanta buvo palydėta į baleto studiją. Deja, mergaitei siaubingai nesisekė šokti. Ji visiškai neturėjo klausos, tačiau tai nebuvo blogiausia. Samantos kūnelis priminė mažą begemotuką. Jos judesiai buvo neplastiški, negrakštūs, nedailūs. Ji atrodė stambi ir grubi. Veronika kurį laiką nė nemanė pasiduoti ir atkakliai vedė Samantą į baletą, pati stebėjo repeticijas. Veronika turėjo daug kantrybės. Kol toji kantrybė galutinai išseko, Samanta baletą turėjo išlankyti metus ir aštuonias dienas. Jos „balerinos karjera“ nutrūko po išganingo tėčio pokalbio su mama. Samanta jau seniai nebenorėjo lankytis ten, kur buvo pašiepiama vadovų ir savo kolegių, kur nuolat nesisekė. Ji seniai suprato, jog baletas – ne jai. Tačiau, paveldėjusi iš mamos įprotį nuolat save kaltinti, Samanta nenorėjo nieko nuvilti ir stengėsi kaip įmanydama. Santykiai su mama jai buvo svarbūs. Po pokalbio su tėčiu ji jaudinosi. Tada dar maža mergaitė bijojo, jog tėtis mamai apie jos nenorą toliau šokti gali pranešti pernelyg grubiai. Mergaitė nežinojo, jog nėra jokio skirtumo kokiu tonu tėtis tai praneš. Mama įsižeis bet kokiu atveju. Iš pradžių Veronika su Tomu ginčijosi, tačiau vėliau ji buvo priversta nusileisti. Samanta neturėjo talento šokti. Tiesa, kartais tai, ko negali talentas, gali pasiekti didelis noras, bet Samantai trūko ir šio. Veronika suprato, jog beprasmiška švaistyti laiką tam, kas neatneš laimės nei vaikui, nei kam nors dar. Pagaliau ji leido Samantai mesti baletą, tačiau vis tiek jautė širdgėlą dėl bevaisių savo pastangų paversti mažą begemotuką grakščia gazele. Tada Veronika pažadėjo sau daugiau nebeeikvoti jėgų beprasmiškai ir neversti dukrų daryti to, ko jos nenori. Taigi, su antrąja dukra Veronika elgėsi kitaip. Marijai sulaukus ketverių, jos taip pat laukė pirmoji baleto repeticija. Marijai sekėsi kur kas geriau. Ji buvo grakšti ir lanksti mergaitė. Pastangų šokti baletą jai reikėjo nedaug. Jos kūnas, tarytum klusnus muzikos instrumentas, diriguojant baleto vadovui darė viską, kas buvo liepiama. Baleto profesionalas pranašavo šiai mažylei puikią ateitį. Tačiau Marijai, kaip ir seseriai, neteko tapti balerina. Marijai tada ir visą gyvenimą trūks to, ko tikrai netrūko Samantai – kantrybės. Jei kam nors toje šeimoje būtų nuoširdžiai rūpėję realizuoti Marijos talentą, anksčiau ar vėliau ji būtų savo gyvenimą susiejusi su baletu. Tačiau Tomas neatkreipė į tai deramo dėmesio, palikęs šį reikalą Veronikai. O Veronika, po patirties su Samanta, nusprendė nebeįkalbinėti toliau šokti dar vienos, šito nenorinčios, dukters. Vadovas patarė Veronikai nenuleisti rankų ir toliau vesti mergaitę į repeticijas. Jis taip pat kurį laiką stengėsi padėti savo talentą įvertinti ir pačiai Marijai. Tačiau tingi ir kaprizinga mergytė netrukus nustojo dominti baleto vadovą. Juolab, kad būtent tais metais baleto studijoje šoko ne vienas talentingas vaikas, vertas profesionalo dėmesio.
Sofijos lavinimu Veronika rūpinosi apskritai mažai. Kur kas daugiau dėmesio ji sulaukė iš tėčio. Sofijai sukakus ketveriems, Tomas nusprendė ją nuvesti į sportinių šokių klubą. Vieną dieną ant įėjimo į įmonę, kurioje dirbo, durų jis pastebėjo priklijuotą sportinių šokių klubo reklaminį lankstinuką. Į šį klubą nuvesti jauniausią dukrą Tomui mintis toptelėjo taip greitai, kaip įsižiebia uždegta lemputė. Tai buvo visiškai „nekaltas“, jokiais giliais apmąstymais neapraizgytas sprendimas, bet Veronika vis tiek į tokį jo poelgį reagavo jautriai. Kodėl jis pasirinko ne baletą? Nejaugi tokiu poelgiu norėjo pasakyti, jog Veronikos pasirinkimas vesti dukras į baletą buvo blogas? Iš tikrųjų Tomas negalvojo apie Veroniką. Jis nesijautė kaltas dėl to, kad per mažai dėmesio skyrė kitoms dukterims ir nesiekė už tai atsigriebti tapdamas rūpestingu ir dėmesingu tėvu Sofijai. Greičiausiai tiesiog atėjo diena, kai Tomas panoro tokiu tėčiu tapti. Nusivesdamas Sofiją į vietą, kurioje niekada nebuvo nei Veronika, nei kitos dukros, Tomas neabejojo, jog tarp jųdviejų su Sofija užsimegs ypatingas ryšys. Jis buvo teisus. Tądien tarp jų tikrai užsimezgė tvirtas ryšys. Sofija visą gyvenimą jausis tėčiui dėkinga už tai, kad supažindino ją su šokiais.
Atvykę šokių klubo lankstinuke nurodytu adresu Tomas su Sofija įeina į didžiulį pastatą, kur yra įsikūrę daug įvairių klubų, studijų, parduotuvių ir kitokių verslo objektų. Kurį laiką jiems tenka paklaidžioti, bet Tomas buvo atidus. Numanydamas, jog gali tekti klubo ieškoti, jis su Sofija iš namų išvyko gerokai anksčiau, nei reikėjo. Pagaliau, jiems keliaujant pro dar vieną durų labirintą, Sofija sušunka: „Tėti, čia! ”. Koridoriaus gale išties yra durys, ant kurių priklijuotas plakatas su nupieštų šokėjų pora ir užrašu „Sportinių šokių klubas „Linksmosios kojelės““. Vos pravėrus tas duris, juos pasitinka tikras šaršalas. Klube yra kelios patalpos – trys šokių salės, dvi rūbinės ir laukiamasis. Visur zuja žmonės, už vienų uždarų durų girdėti vienokia muzika, šiek tiek toliau, už kitų – kitokia. Vieni žmonės rengiasi, kiti laukiamajame repetuoja žingsnelius, keli sėdi ant kėdžių ir ilsėdamiesi gurkšnoja vandenį. Mažiausius vaikučius buvo atlydėję tėvai ar bent jau Tomui norėjosi taip sakyti. Iš tikrųjų ten - vien motinos. Priėjęs prie besišypsančios, draugiškiausiai atrodančios moterėlės jis pasako, jog atvedė čia savo vaiką pirmą kartą ir pasiteirauja kur būtų galima rasti šokių vadovą. Plepi moterėlė iškart iškloja Tomui visą šokių klubo istoriją. Šokių vadovai yra sutuoktinių pora – ponai Fausta ir Bendžaminas. Šokių repeticijos klube vyksta nuolat. Keičiasi tik šokėjai. Kol plepioji moteriškė kalbasi su Tomu, Sofija tyliai stovi kamputyje, kuriame buvo trumpam palikta. Mažose rankytėse ji gniaužia maišelį su jame esančiais kukliais daikteliais, skirtais pirmai šokių repeticijai – specialiomis tapkutėmis, blizgančiu, juodos spalvos sijonėliu ir triko. Visus tuos daiktus Sofijai išrinko ir nupirko Tomas. Šis šokių klubas nuo pat pradžių buvo tik jo ir Sofijos reikalas. Nei Veronika, nei Sofijos seserys niekada su tuo neturėjo ir neturės nieko bendro.
Staiga atsidaro vienos salės durys ir iš jos išeina šokėjų pora. Mergina apsivilkusi nuostabaus grožio, geltonos spalvos suknelę. Toji suknelė - ilga, su lanku. Jos apatiniai kraštai apsiūti švelniomis plunksnelėmis, kurios, tai panelei einant pro šalį, netikėtai prisiliečia prie Sofijos rankyčių. Sofija lieka sužavėta. Ji tarsi sustingsta. Šioje akimirkoje telpa visos mažylės svajonės, visi esami ir būsimi troškimai. Ta panelė su geltona suknele atrodo tarsi princesė. Ne, ji atrodo gražiau, nei visos tos princesės, kurias Sofija įsivaizdavo, kai tėtis vakarais sekdavo pasakas. Panelė šokėja tokia graži... Ji tiesiog tobula. Jos plaukai - surišti į dailų kuodą ir blizga. Veidas - padengtas nuostabiu makiažu. Jai praėjus Sofijos nosį pasiekia gaivūs jos kvepalai. Toje dailioje panelėje mažylė nesąmoningai stengiasi įžvelgti savo ateitį. Nuo tos akimirkos Sofija pradeda svajoti. Šokiai ją tiesiog užvaldo. Nuo šiol ji arba šoks, arba galvos apie šokius.
Pirmoji Sofijos šokių repeticija praeina sklandžiai. Šokėjų grupelei, į kurią ji pateko, vadovauja ponia Fausta. Po pirmosios repeticijos Fausta apie Sofiją atsiliepia teigiamai ir pasako, jog būsima mažylės karjera dabar priklauso tik nuo tėvelio ryžto skatinti vaiką šokti. Tomo dar niekada nebuvo užplūdęs toks didelis pasididžiavimas savo vaiku. Jis paima Sofiją į glėbį, tvirtai apkabina ir neša, vienoje rankoje – skėtį, o kitoje – ją, visą kelią namo. Mama, Samanta ir Marija perdaug nesureikšmina mažo Sofijos debiuto pirmoje repeticijoje. Nė viena iš jų nesureikšmins Sofijos sėkmės šokiuose ilgai. Iš tikrųjų Sofija visą gyvenimą galvos, jog jos karjera ir šokiuose atrasta laimė nerūpi nei mamai, nei seserims taip, kaip turėtų rūpėti. Taip, kaip visada rūpėjo tėčiui. Po pirmos repeticijos Tomas nė nenumano kiek dar kartų turės progų didžiuotis savo dukra. Džiaugsmą ir pasididžiavimą jam sukels ir visos kitos Sofijos repeticijos, visi šokių konkursai, kuriame Sofija sėkmingai sudalyvaus. Šokių klubas ilgainiui užims didžiąją Sofijos gyvenimo dalį. Ten pradėjusi savo kelią ji juo eis iki galo. Klube ji išvystys artimą draugystę su ponia Fausta, ras savo gyvenimo partnerį, o svarbiausia – taps profesionalia šokėja. To profesionalumo užteks tam, kad visada galėtų prasimanyti darbo ir pinigų trūkumas netrukdytų jai gyventi laisvą ir nepriklausomą gyvenimą. Nepriklausomybė nuo šeimos taps didele prabanga visiems Gruzevskiams. Ateis diena, kai nutraukti savo gyvenimą šeimoje norės ir Tomas, ir Veronika, ir visos trys jų dukros. Tačiau tai padaryti paprastai, sąžiningai ir sąlyginai neskausmingai pavyks tik Sofijai.