Tebesam tarp daugybės tų,
kurie taip ir nesusitiko,
paveldėję likimą kuolų, įbestų
laike tarp jau vėlu ir per anksti, ko
beje, sulaukti – jokių šansų. Tik
patikslinti gal, bet juk realybę
gali tik spalvinti, sutik,
gali pritildyti, gali, be
to, pašviesint, bet pakeisti – ne.
Tebesame taške kur patys kintam.
Pabūnam puodeliu kavos arba vyno statine,
arba sausakimšomis rūbų spintom,
viskuo, kas puikiai tiktų tam
susitikimui ten, kur viskas vyktų
daiktų paerzinimui nepiktam,
pamiršusiems įsimaišyti tarp reliktų.