Aš pažinau tironą tavyje

Aš pažinau tironą tavyje.
Ne iš aukštai kažką kažkur, o                                     
tironą. Kurio kojos tylą avi. Ją
žinau, juk nuolankumui reikia kuro,

todėl tyla – pats tas. Tad ir lygiagrečiai
tu žingsnių aidą uždraudei išsyk ir menės
didybės nebeturi.., gal pakampių pakraščiai..,
šiek tiek, o ir, deja, tik beasmenės –

tyla pelėsių, bankų seifų, gal rūsių,
tironams triukšmas net mažutėm dozėm
nuodingas, įtari, kad aš taip pat rausiu
tau duobę?, taip, rausiu, nepasiduosim

nė vienas iš tave pažinusiųjų – na
ir kas, kad teks dažnai po kojom
nudelbt akis – ryte akimirka jauna,
o vakarus kadais jau paaukojom

galvojimui kaip švęsim, kai nebus tavęs,
turi vaikų?, tada jau nebebus jų
ir laikrodžius į priekį niekas ves,
o toliams kryptys bus daugybės pusių.