Tas ir kiti. Etiudas

Ar žinau juos?
Ne artimai, bet pažįstu daugumą.
Tas, antras iš dešinės, šviesiapkaukis, ne tik protingas, bet ir geras.
O tas šalia jo, ne tik geras, bet ir protingas. Juokinga, skamba lyg priešingybės.
Lygiagrečiai protas ir gėris juose
kyla ir slūgsta, kyla ir slūgsta, tad nesusikerta niekad.

Na o štai anas, plikas beveik, ne tik blogas, bet ir kvailys,
ir panašu, kad jo blogis bei kvailumas vienas kitu minta.

Šalia dairosi – visada dairosi – visiškas kvailys, bet blogas tik truputėlį,
vidutiniškai, net neverta kalbėti;
trečias dešinėje – toks joks;
greta šio – garbanius, teikė vilčių, bet užstrigo toj stadijoj ir tebeteikia;
kūdena – atvirkščiai, beviltiškumas kūbu, nusidriekęs per sąmokslus,
prietarus, apsėdimus į fobijų tiesą.

O tie, veidais rimtumo ir atsainumo pablyškintais, ypatingieji,
išskirtinieji, žinoma, sau.., ir tikriausiai niekam daugiau,
sveikintis vengiantys, nuduodantys mąstymą,
silpnaregystę kaltina dėl nesisveikinimo.., ir kontempliacijas,
ir išdidumas jų kažkoks plastmasinis, na gerai, gal popierinis...

Kažkodėl nematau, o dažniausiai
tarp visų nors vienas jis būna – santūraus,
to ramaus ir lėtesnio žiūrėjimo be nuostabos,
kuriam girdint keiksmelį antakiai kilsteli,
lūpų kampučiai pakrinta,
kuris mirkteli kairę, susitikus akims,
kuris leidžia aplenkti save, nes kitas gal skuba labiau,
į kurį visuomet panašus troškau būti.