Poliarinė ekspedicija

Moteriai, kuri kiekvienais metais puola į nuodėmę su pasiklydusiu kūdikiu, dėlei savo raukšlėto veido,
dykumoje.




Veneriškas atsitiktinume, tu atėjai pasikinkęs akimirką,
kad dienos šviesoje atsirastų mėnesiena.
Ir tada gyvenimas nusišypsojo,
ar bent jau taip man kalbėjo žmonės sutikti gatvėse,
kurių veidų man nesiseka ištrinti iš savo atminties.
Ir tai nebuvo veltui, tai nebuvo kažkas išvaistyta pavėjui.
Tai nebuvo kažkas prarasta, nes tai buvo
ir vyksta iki šiolei. Pravertoj mėnesienoj,
tam atitolusiam vaizde,
toje anemiškoj vizijoj, kuri kažką reiškė.

Malda sugeba nuraminti nusikaltusias sielas,
tokia išvada nelauktai nuramina.

Aš klajojau po pasauli mindamas slenkščius
nuo kurių kadaise nuvarytas vaiko juokas
dar kartą sugrįždavo, ir aš vaikščiojau po žemę,
maitindasis tais vaisiais kuriais sirpsta dangaus sodai,
prie link horizonto nusidriekiančios jūros,
prie gigantiškų laivų kurie vis tiek išnyksta
anapus akiračio, ir prie dangų persmeigiančių bokštų.
Ta dangaus rauda, ta šiurpi, sopulinga rauda,

o kad galėčiau
parnešti truputėli tavęs tai
kuri laukia namuose, už uždarytų durų.

Bet kraujas varvėjo po truputį ant mano prakeiktos kaktos,
ir mano akys pavirto tuo, kas už akiračio, už horizonto.
Ir mano žingsniai, palegva nutylantis už nugaros,
ir mano siluetas, pranykstantis tarp užtraukiamų užuolaidų
- ji gryžo ne viena, sakiau tau, ar ne tiesą kalbėjau -
ir mano veidas ant visų triukšmingos gatvės vitrinų,
ant visų poliarizuotų paviršių kurie atspindi šviesą
ir jos bangas. Ir galu gale, mano žodžiai
svetimuose pokalbiuose, išgirstuose važiuojant
vakare po darbo troleibusu,

ir tas pavidalas, jis kažkur matytas,
galiu prisiekti,
kad valandėlei jis man pasirodė
kažkur matytas.

Aš išvaikščiojau pasaulį savo paties metodais,
išrastais tais retais euforijos momentais,
tose pranašyščių ir vulgarių pramanų nusaldintais vakarais,
kai į šalį nuvaręs religijos poreikį - tas menkas mišrūnas,
tas gaišena - skleisdavau į dangų rankas,
ir Garbė tau! kildavo į dausas kaip rausvas balionėlis,
pamaiviškai tuščiagarbis ir truputėlį nepadorus.
Mano likimas buvo išpildytas - aš susijungiau su dievybę
ir žemė buvo mano klajonių šalis.

Bet ten dar gyveno žmonės -
ir tai buvo kitas stebuklas.