Skyrybos (2)

stiklo skeveldrą ir jau norėjo mane užpulti, bet, kaži kodėl, ji buvo labai silpna ir delsi, todėl aš be vargo pagavau jos riešus. Dabar Sofija bandė jau pakenkti sau, kas buvo dar labiau apgailėtinas išsišokimas. Man nusibodo šis spektaklis, aš nutempiau ją atgal į lovą ir uždariau miegamajame, kur dar keletą dienų nešiojau maistą, kol ji tai tyliau, tai teatrališkiau raudojo.
Nuoširdžiai pasakius, iki šiol nesuvokiu, kas ją taip įžeidė. Tik pamaniau, jog radau idealią žmoną, bet, matyt, įvykti tam nebuvo lemta. Gal taip netgi geriau. Nepaisant laikino galvos skausmo, po tos dykaduoniavimo savaitės ji tapo susvetimėjusi, nors įgavo savotišką draugiškumą. Taip tęsėsi, kol ji vėl neaptiko manęs su kita moterim. Supyko ne mažiau, kai pranešiau jos tėvams apie jos mirtį, kad jie netrukdytų savo laiškais ir prašymais apsilankyti svečiuose. Beje, labai patogus pretekstas numirti - gaisras, niekas net tavo kūnu nesirūpins. Kiekvieną kartą dėl mažiausio prasižengimo ji manę aprėkdavo ir daužė indus, vogė iš piniginės porą kupiūrų ir užsirakindavo kambaryje verkšlenti, jau savarankiškai, o aš tuomet ėjau į užkandinę už kampo, kur skundžiausi bjauria žmona savo draugams nelaimėje.
Taip prabėgo dvidešimt devyni metai.
Aš nenoriai atsikėliau, apsivilkau chalatu, paėmiau šluotą ir lėtai nuėjau į virtuvę besidairydamas, ar po kojomis yra stiklo ar keramikos.  Laikrodis rodė šeštą vakaro. Viskas buvo idealiai švaru, neįskaitant tarakonų, kartais besirodančius iš užkampio. Rašomajame stale svetainėje kažkas blykčiojo.
Priartėjęs pamačiau žiedą ir raštelį. Jaudinantis džiaugsmas apėmė mane - žavesio ir pakilimo euforija ir net, galbūt, laimės sukrėtė mano jau nebe tokį jauną kūną. Aš nulėkiau ieškoti kostiumo ir padorių batų, greitai susiruošiau.
Už valandos stovėjau aš jaunojo išlaidūno, kokiu ir aš kažkada buvau, rūmuose, mėgaudamasis puikia cigarete ir savo senų, seniai pamirštų draugų kompanija. Šmėkštelėjo naujiena, jog H. pasikorė praeitą savaitę - jo dukrą rado griovy netoli miesto.
- O kur gi, kaip ją..  Al.. Ana, va!
- Ši nusigėrė prieš keletą metų, na tai tau, nežinojai? Bet kokiu atveju, H. buvo nelaimingu žmogumi nuo pat vaikystės, ir tas susitikimas jam vien pakenkė.
Aš nusausinau lupų kampus popieriumi iš kišenės, iškilmingai, nors ir lėtai, nuėmiau varžų žiedą nuo piršto, pirmą kartą nuoširdžiai nusišypsojau ir pareiškiau:
- O aš, mielieji draugai, išsiskyręs!