Rašyk
Eilės (75640)
Fantastika (2217)
Esė (1518)
Proza (10664)
Vaikams (2557)
Slam (50)
English (1165)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Vaikštinėjau aš kartą siaurų gatvių trinkelėmis laimės beieškodamas. Na, bent taip atsimenu. Einu, klaidžioju, mirkstu dulksnoje, o pro mane praskrieja marmūzės su šių trinkelių kreivumo vypsniais. Įgriso lietus, sustojau parūkyt po gan tuščios užkandinės pastoge su besiblaškančia stora, rūškana savininke viduje. “Va kaip juokinga, jei ji mano laime būtų” - nekaltai užsisvajojau aš, palietęs rudas plaukų sruogas, mano jaunatviško pasididžiavimo objektą. Reikėtų pabrėžt - svajoti ir įsivaizduoti aš mėgdavau. Mąstyti man iš esmės atrodė juokinga, nes ką gi naujo ar naudingo galėčiau aš sugalvot? Reikia ne mąstyt, o įsivaizduot - veikla daug praktiškesnė, na ir įdomesnė, negu sausas teorijas kramtyti senųjų pakvaišėlių, kurie tiesiog gyventi nemoka arba nesugeba, dėl to vis mąsto, protauja, mąsto. Fantazuojantis, svajojantis žmogus - dainingos dvasios, tyros, atviros širdies savininkas, o mąstantis - visų ir visko nuskriaustas durnius su nesibaigiančiu galvos skausmu. Bet švaistyti savo svajas tokiom idėjom nesiruošiu, gi yra kur kas artimesni ir malonesni objektai įsivaizdavimui, negu mąstytojo kančios. Kol susmilko cigaretė, dangus šiek tiek praskaidrėjo. Ėjau toliau, ir storą užkandinės savininkę pakeitė labiau imponuojantis mano amžiaus gražuolės vaizdinys. Moters kūnas! Toks paprastas reiškinys, nekaltai idealizuojamas, na, o kas, dėl gėrimų laipsnio viskas arba idealizuojama, arba išniekinama. Ar prablaivėdavau jaunystėje… Kad gert, niekada daug negėriau, bet ir ryškumo, blaivumo kaip tokio niekad nejausdavau. Sąmonei ryškumo trūksta, o moters kūnų - kiek tik nori, na ir juokinga, tiesa? Gal todėl pralinksmindavo skirtingos išvaizdos ir kilmės panelių bandymai kalbėtis su manimi kažkokiom dvasingom, giliom temom arba net apie svarbius nūdienos įvykius. Turiu pripažinti, esu gan išvaizdus, bet problema akivaizdi - save tos mergiotės buvo įsimylėjusios labiau už bet ką; sunku įsivaizduoti, kad tokiam padoriam, išsilavinusiam, gražiam jaunuoliui būtų įdomu klausytis jų bandymų atrodyti kaip žmonės ir pasakyti ką nors išmanaus. Dominčiau iš tiesų aš jas, atvirai savo ketinimus pareikštų, bet ne, savimeilės uždanga - va ji, Pandoros skrynia! Bet įsivaizdavęs visgi su išlyga malonią baigtį būta pats prieidavau prie galutinio tikslo, o jos spyriojosi, susigėsdavo ir išeidavo. Tiesą pasakius, aš bandžiau suprasti, įsivaizduoti jų elgesio motyvus ir minties eigą, bet, deja, nieko tuose kūnuose aš, be pačių kūnų, neįžvelgiau. “Deja” - tai pokštas, kaip galėjot suprast.

Va prostitutės - puikiausios moterys, nors ir liūdnos. Eilinėms namų merginoms reikėtų  pasimokyti iš jų atvirumo, pasitikėjimo, sąmoningumo, bet ne! Niekina jos šią nuostabią profesiją, nori jausmų kažkokių ypatingų, išnaudoją didų vaizduotės talentą vien princo ant baltojo žirgo kūrimui. Tarp kitko, damos, teko būti arklidėje? Va jums ir puikiai smirdantis princas, apkraunantis nekalto gyvūno nugarą. Norit apsikeisti su arkliu vietomis - tuomet arklidėse jūsų ir vieta. Heraklis neateis. Grįžtant prie gatvės prostitučių - jaučiu joms panieka dėl vienintelės priežasties - nepagarba sau. O va išrinktąsias paneles, kurios iš prigimties yra prostitutės, tačiau save prižiūri ir maišosi aukštuomenės ratuose - labai myliu. Kas vargina - apie tokias teko vien girdėti, bet susipažinti asmeniškai progos nepasitaikė. Va, ji - mano princesė ant balto žirgo. Aukštuomenės prostitutė.
Grįžau namo ir vėl užsirūkiau cigaretę. Šį vakarą, pasivaikščiojime įsivaizdavimų būdu pirmą kartą gyvenime prieš akis iškilo ryškus norimo dalyko gyvenime įvaizdis. Bet kartu atsirado ir neramus šešėlis. Iš esmės, prostitutėms moka ne už procesą, o už jo baigtį, gi pats ryšys su prostitutė mūsų visuomenėje yra žeminantis. Va ir moki, kad išprašyti. O dar užsigulės, nespėsi atsipeikėti, o jau turi vaikų, atsakomybę, tėvišką laikyseną, senatvę.
Bet gatvės prostitutė vienam kartui, ir visada su skirtinga puokšte. O gyventi ramiau visgi kokiame nors pastovume.
Taip, man tikrai reikia aukštuomenės prostitutės. Iš gatvės nepristatysi draugams kaip draugę.
O ne, gi ne, man reikia skyrybų! Gatvės prostitutėm mokėjau aš, ir, tiesą pasakius, tai daug maloniau negu pačios paslaugos. Netgi atrodo, kad ji prasiskolina iš tavęs, kai pridedi virš. Kontrolė! Nuostabus žodis, niekuo menkesnis dalykas. Išvaryti moterį kaip įvaizdį galvoj - ir jokio galvos skausmo. Na, žinoma vedusio žmogaus privilegijos iki tol suteikiamos. Nuspręsta. Jei vesiu, tai prostitutę, jei vesiu, tai dėl skyrybų.

***

Sofija apsirengė švelniai mėlyną suknelę ir užsirišo violetinę skarą, kas visai neblogai atrodė prie mano klasikinio kostiumo. Turiu pripažinti - Sofija turi šiokį tokį stiliaus ir taktiškumo pojūtį. Už kelių akimirkų mes jau trankėmės transportu lėkdami į eilinį šio miestelio elito vakarėlį.

- Tai jūs įsimylėjėliai, balandėliai? - Gergždu balsu kreipėsi į mus vairuotojas.
- Susituokę. - Po šiokios pauzės atsakiau aš, nes Sofija tylėjo. Ak, negi moteris mūsų laikais dar gali būti pakankamai įžvalgi, kad į kvailius klausimus nutylėti, o ne ilgu liežuviu išpasakoti visas istorijas, gandus ir paslaptis? Visgi šiandien man patinka ne tik jos suknelė ir figūra, bet ir elgesys. Pastarasis, žinoma, nevisai įsipaišo į mano įsivaizdavimą, bet nieko, tokia veidmainė kaip mano žmona ilgai savo esybės neslepia. Netgi atvirkščiai, atveria viską, ką turi, kaip ir privačiame karnavale prieš mėnesį, kur po kelių taurių pakvietė mane „susipažinti“ su veidu po kauke. Kas yra gerai - tą patį vakarą ji sutiko tapti mano žmona. Turiu pripažint, dar ano vakarėlio pradžioje aš pastebėjau patrauklumą tuomet nepažįstamosios, ir apskritai, diena buvo nebloga.
- Parvažiavom.
Na jau tikrai, vairuotojo balsas nėra pats maloniausias. Ir svajas mano sutrikdė. Na bet va jis - pirmas vedusio žmogaus viešas pasirodymas. Kas per keistybė… Jos rankos apipina mano, kas daro judesius lėtais ir nerangiais. „Tai mano žmona, Sofija“ - pristačiau aš savo nešulį keliems pažįstamiems, atgal girdėdamas visokiausius pagyrimus. Pagaliau prieš mane stojo senas draugas H., irgi su savo pana po ranka. Moterys susidomėjo viena kita ir pradėjo šnekėti banaliausias nesąmones, kol mes su H. pastebėjom ir pasinaudojom galimybe nueiti į šalį ir aptarti tikrai svarbias ir aktualias temas.
- Trečioje salėje grupė studenčių, manau, įdomesnių nei mūsų palydovės. Ir apskritai, kada tu spėjai vesti? Atrodo, aš savo Aną pažįstu ilgiau, nei tu žmoną! Žavu, iš tavęs, jei atvirai, nesitikėjau tokio šankumo.
- Dėkoju, studentės - tai visad gerai. Kada gi tu pasipirši Anai?
- Nesu tikras, kad…
- Na ir durnius tu, niekada ir nebusi tikras, jei taip mąstysi! - pertraukiau aš, kol H. veidą iškreipė nuostaba, o gal baimė - nesu geriausias emocijų žinovas. Bet kokiu atveju, mane tai pralinksmino, ir aš nuoširdžiai užsikvatojau. Tai nuramino H. ir mes priartėjom prie minėtų jaunų panelių, kurias padorių dvidešimt penkerių metų jaunuolių vaizdas visai sujaudino. Per valandą mano keliai pasvėrė keletą grakščių kūnų, kol aukšti balseliai vis šnibždėjo man kažką, bet bohemos šurmulys, laipsnis kraujuje ir gyvensenos prislopinta klausa neleido man išgirsti nė žodžio…
Bet per viena akimirka viskas sustojo. Tarpduryje pasirodė plačiai besišypsančios Ana ir Sofija su neryškiu raudoniu ant skruostu. H., pastebėjęs jas kiek anksčiau už mane, jau spėjo negrabiai nustumti studentę, kuri vos neuždusino jį savo bučiniais, kol aš sustingau, belaukdamas to, kas, ko gero, paseks nukritusį ant manęs Sofijos žvilgsnį. Pajaučiau šalto prakaito lašą, nubėgantį smilkiniu. Viskas lyg paskendo rūke, organizmas visaip reiškė nepasitenkinimą į jį patekusio alkoholio kiekiu, pavargau nuo šalia besiraitančių merginų ir šlykštaus jų kvepalų mišinio, o šie išsišiepę snukiai! Viskas pykino, ir vos tai sulaikydavau. Šiame chaose aš išgirdau gilų atokvėpį su isteriška intonacija, nustūmiau pasimetusią merginą ir pamačiau, kad Sofija viena ranka uždengė burną, o kitos smiliu rodė į mane, maža to, dar išspausdama iš savęs ašaras. Norėjau paprieštarauti ir įsakyti užbaigti visus šiuos cirkus, kai pastebėjau, kad kambaryje stojo kapų tyla, kol tuzinas akių porų įsispoksojo tiesiai į mane, kartais nusimesdami į žmoną ir atgal. Mane apėmė karštis; Sofija išbėgo iš salės, žmonės pradėjo šnibždėtis, Ana tuščią, pavargusį žvilgsį įsmeigė į H. ir nejudėjo, kol tas, kieno veidas buvo išteptas įvairių atspalvių lupdažiais, sėdėjo nuleidęs žvilgsnį. Aš pasekiau žmoną, klaidžiau daugiau valandos po šalta nakties gatvę. Labai pavargęs, piktas kaip širšė, kas man įprastai nebūdinga, vilkiausi aš slidu trinkeliu, kol neatėjau iki namų.
Mane tą akimirką nustebusi Sofija lyg niekur nieko miegojo su naktiniais marškiniais lovoje. Mažiau nustėbčiau, jei žinočiau, kad kitą rytą prabusiu ne dėl pirmų saulės spindulių, o dėl daužomų indų trenksmo. Įėjęs į virtuvę, vietoj sveikinimosi išklausiau jos klaikų riksmą apie tai, kaip ji nekenčia manęs, kaip jai sugadinau gyvenimą ir pasityčiojau iš jos garbės, kad ji atsisako mane vadinti savo vyru, o tuo labiau kartu lankytis viešose vietose. „Tai visos šeimos gėda, tai mano gėda asmeniškai, aš neištversiu šios kankynės! “ - šiuos žodžius ištarus ji pakelė
2021-08-01 00:48
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-08-02 21:14
dans with me
2
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-08-02 21:12
eve n tail
Neblogai suregzta istorija. Tik kulminacinis taškas neryškus. Neaišku, ko ta žmona ėmė putotis, kodėl visa iš tobulo virto nepakenčiamu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-08-01 18:25
Damastas
Nusibodo ir man skaityti, vienintelė intriga, ar bus bent kokia prošvaistė tamyje. Deja, niekas taip ir neįvyko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-08-01 01:18
gogo
zero bandyk trumpint ir pradėk iš naujo
būtų įdomiau jeigu zofija pasikeistų vardą
ir nusižudytų dabar mano žvilgsnis ir dėmesys
pavargo nuo jos ir visokių anų
neslepiamų esybių nuobodumo ir nuo ilgu liežuviu
banaliai nutylėtų gandų ir klausimų nevisai
įsipaišančių į baisų grakščios virtuvės riksmą
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-08-01 00:49
juodas stiklas
nusibodo rašyt toliau, galit pabaigt patys
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą