Begemoto laimė

Begemotas Opis buvo ne šiaip sau begemotas, o pats didžiausias šešerių mėnesių begemotas savo šeimoje. Visi vienmečiai broliai, pusbroliai ir pusseserės mažiausiai sprindžiu buvo mažesni. O begemoto sprindis – ne šiaip sau, jis daug didesnis už žmogaus sprindį, kurį galėtume pavadinti tiesiog sprindžiuku.
- Galbūt tai laimė būti dideliu? – paklausė Opis mamos, prausdamasis Šiaurinio ežero pakrantėje.
- Žinoma, - nusišypsojo mama – didelis begemotas visuomet galės apginti save ir savo šeimą. Didžiuokis koks esi!
Bet Opiui mamos žodžių neužteko. Tiesa pasakius, jis net nežinojo tikslios žodžio LAIMĖ reikšmės. Močiutė kažkada pasakojo, kad didžiausia laimė, kai senelis neprispaudžia jos šalia miegodamas. Kokia gi čia laimė? Opiui labiausiai patinka miegoti šalia mamos ir jos prispaudimas prilygsta drugelio bakstelėjimui. Tėtis visuomet sako, kad didžiausia laimė prisiėsti iki soties nendrių. Keista ir ši laimė atrodė Opiui, jis labiau norėtų paragauti ledų ar guminukų, kuriuos kiek girdėjo mėgsta vaikai. Bet didelio kibiro guminukų niekas begemotukui atvežti negali. Todėl šios laimės idėjos jis net nesvarstė. Mamai didžiausia laimė – Opis bei jo broliai Gurtis ir Lupis. Kaip gali laime būti begemotai? Dar tokie neklaužados. Gurčio mėgstamiausias užsiėmimas vartytis purvynuose, todėl Opis dažniausiai jį vadindavo Purviu. Tai argi laimė gali būti tokia purvina? Lupio mėgstamiausia veikla gąsdinti mažus paukštelius. Opis niekada nesuprato tokio pomėgio. Jis visuomet stengdavosi susidraugauti su visais mažais padarėliais. Tačiau šie, vos pamatę sprindžiu už kitus didesnį begemotą, bėgdavo šalin. „Ir viskas dėl to nelemto dydžio! “ – galvojo Opis. Visus apsvarstymus nutraukė mama begemotė, kuri liepė Opiui bėgti į krantą ir susirasti vietą miegui.
Opis be didelio savo ūgio buvo dar ir gerokai nerangus begemotas. Eidamas į krantą jis trinktelėjo į kažką. Šis jo trinktelėjimas nebuvo panašus į drugelio bakstelėjimą. Jis labiau priminė didelio sunkvežimio atsitrenkimą į sieną. Atsisukęs –  pamatė ant žemės gulinčią Kasandrą. Žinau, toks vardas labiau tiktų ilgaplaukei mergaitei nei begemotukei. Bet Kasandra buvo gražiausia begemotė visoje begemotų planetoje. Taip atrodė Opiui. Tik jis būdamas ne tik didelio ūgio, nerangus, buvo ir labai drovus. Jis dar niekada neužkalbino Kasandros ir šįkart bandydamas atsiprašyti pradėjo mikčioti, kojos susipainiojo ir po 5 sekundžių didžiausias šešių mėnesių begemotukas su gražiausia iš visos begemotų planetos begemotuke gulėjo vienas šalia kito ant žolės.
- Labas, Opi, pargriuvai? – šypsodamasi paklausė Kasandra.
- A... a... aš – sakinio nesugebėjo suregzti Opis.
- Ir mane parvertei – toliau šypsodamsi tęsė begemotukė. – Niekis, seniai norėjau su tavimi pasikalbėti.
Opis išraudo kaip burokėlis. Nors burokėlio ir nebuvo matęs, tik girdėjęs kaip ir apie mėgstamus vaikų ledus, guminukus. „Susiimk ir būk ne tik didelis, bet ir drąsus begemotas. “- pagalvojo Opis.
- Kasandra, gal nori su manimi rytoj paieškoti nendrių? – paklausė atgavęs begemoto veido spalvą ir visiškai nemikčiodamas.
- Žinoma, - apsidžiaugė Kasandra. Ir Opio veide atsirado pati plačiausia šypsena.
Visą naktį begemotas Opis žiūrėjo į žvaigždes ir svarstė, gal tikroji laimė yra kiekvienam skirtinga? Arba kasdien vis kita? Šiandien Opio laimė – pokalbis su begemotuke, o rytoj nauja diena.