Sapnai

I

Sapnai nėra dienotvarkių pasekmė. Jų šaknys ne antraštėse,
užuomazgos ne vaizduose pro traukinio langą.
Sapnų scenarijai nepavaldūs vaizduotei.
Sapnų neužsisakysite, katalogai nepatikimi ir ne visiems žinomi.
Jų maniakiškas noras pretenduoti į reikšmes ir ženklus – trikdo.
Sapnų pranašingumas neturi nieko bendro su prognozių pasauliu.
Sapnų spalvos turi daugiau tolio, o sapnų garsai – senatvių.
Sapnų pelkėse nėra drėgmės kvapo, nepaskęstama,
nes gelmėse vanduo netrukdo kvėpuoti.
Džiuginantys, kai blogai juose tik, o ne atsibudus,
nuviliantys, kai atvirkščiai.
Kartais norisi, kad nesibaigtų, kartais, kad prasidėję nebūtų.
Jei tokie patys arba tie patys kartojasi, nerimas ima augti.
Sapnams neAplankius – žvilgsniai pabudusiųjų švarūs,
lengvi, skaidrūs, matymui  pasiruošę.

II

Prisimenu kažką, tačiau silpnai.
Bet jausmas kužda, jog svarbu tai.
Didžiulė tikimybė, kad sapnai
taip tikrina mane. Jų atributai

kol kas dar tik tasai kažkas
iš kada nors dar ir kadaise masės,
beformis gumulas, many ieškąs
kur juodo reikalo priimamasis,

kur sofa apsirengusiems baltai,
kur spinta, o joje skeletai
kolekciniai tie, ir gal tai
pateisinimai atminčiai skylėtai,

jie tai, ką pasakot gali,
ne viską ir ne su visom detalėm,
gelmė?.., bet ne tokia jau ir gili,
tvarka?.., kažko tikrai dar neišvalėm,

tačiau kur benukryptų dėmesys,
detalės jau registre kodų,
registrui ypač tinka dėmės – jis
parom nemigtų, o tik jas rikiuotų,

taigi sapnai... Jų padermė taiki.
Bet kartais viskas vyksta staigiai.
Kai paslaugas karščiu teiki
šviesoj rausvų žibintų... snaigei.