Baltieji vampyrai

Prologas
Trolis tupėjo pasaloje. Jis stebėjo šokančius elfus. Greit atvyks pastiprinimas ir mes pasismaginsime. - Galvojo trolis žiūrėdamas į elfų karaliaus dukrą, kuri šoko apsupta savo gerbėjų. Trolio veidas apsiniaukė. Vėl tos kerėplos triukšmauja. Nemoka net sėlinti padoriai. - Galvojo  slinkdamas atgal.
Elfai sukluso. Nutilo muzika. Kardus ištraukė sargybiniai.
Miškas metė savo apdarus. Sausi lapai plevendami ir sukdamiesi klojo žemę storu margaspalviu kilimu, tyliai tūpė ant tamsaus tvenkinio paviršiaus ir dar ilgai plūduriavo paviršiuje, kol sočiai jais prisižaidusi srovė galiausiai nuplukdydavo juos į siaurą medinį lataką. Gamtos idilę buvo suardyta, kai mišką perskrodė būgnų mušimas. Grėsmingai aidintys garsai pažadino vampyriuką.
- Mama, girdi.
- Miegok.
Mama apsivertė ant kito šono ir užknarkė. Kornas nenurimo. Jis išslinko iš trobelės, slapstydamasis šešėliuose, nuslinko link paslaptingų garsų. Kornas stebėjo ant altoriau gulintį žmogų. Žmogaus kūnas buvo išdažytas baltomis juostomis. Vyras  atrodė ne šio pasaulio būtybė, jo sustingusios akys žvelgė į tuštumą.
Kronas paliko aukojimo vietą ir nutarė pranešti karaliui.
****
Keliaudamas link  tikslo Kornas savęs klausė, ar gerai elgiasi. Gal grįžti. Karalius vis tiek neapasidžiaugs, kai sužinos, kad vampyrai aukoja žmones. Tačiau atsakymas buvo vienas. Jis teisingai pasielgė, kad paliko savo šeimą. Karalius turi žinoti, kad jo pavaldiniai aukoja žmones. Vampyras  skubėjo, Jautė, kad jį seka. Žinojo, kad Senolių taryba pasmerkė tėvus. Jie, kartu su sekliais, privalės surasti pabėgėlį ir atgabenti į pelkę. Jis būtų nugabentas pas Senolius ir dar nežinia ką jie jam padarytų. Kornas per daug matė, kad galėtų šlaistytis laisvėje.
Korno jautri ausis išgirdo kanopų bildesį. Jis  įsmuko į krūmus. Pro jį pralėkė raiteliai. Jam širdis suspurdėjo, kai prisiminė, ką mama pasakojo apie raitelius. Tai Juodieji raiteliai– amžini Baltųjų vampyrų priešai. Jie tarnauja žmonėms ir medžioja visus, kurie priešinasi žmonių valdžiai. Nuo Juodųjų raitelių kenčia Baltieji vampyrai. Kornas nesuprato, kodėl žmonės nemėgsta Baltųjų vampyrų.
Kornas neatsigręždamas nuskuodė kaip pabaidytas žvėris. Jis norėjo gyventi. Bėgimas jį išsekino. Jis  pavargo. Reikia pasistiprinti. – Pagalvojo vampyras, kai išgirdo pokalbį:
- Pinigai ryte- paslaugos vakare, - suulbėjo auksaplaukė elfe vietoje trypčiojančiam draugui.
- 0, jeigu pinigai vakare, tai...
Kornas įlėkė į laukymę ir vienu vieninteliu smūgiu nugalabijo elfus. Koks aš alkanas, galvojo  rydamas šviežią mėsą.


***
Persekiotojai skubėjo. Jie baiminosi, kad apie aukojamus žmones sužinos Baltųjų vampyrų karalius. Karalius griežtai uždraudė aukoti žmones. Jie ir be karaliaus suprato, kad aukodami žmones, visą tautą veda į pražūtį. Žmonės yra kerštingi padarai. Jie be gailesčio sunaikintų visą tautą, keršydami už paaukotus žmones. Todėl pirmiems reikia surasti Korną, kol jis nepridarė didesnių bėdų, o bėdos būtų didelės jeigu jį sučiuptų Juodieji raiteliai. Tiesa, Kornas buvo susidūręs su raiteliais ir kažkokiu paslaptingu būdu išliko gyvas. Pėdsakai rodė, kad pabėgėlis  akis į akį susidūrė su raiteliais, tačiau liko gyvas. Laimės kūdikis, mąstė persekiotojai. Mano sūnus. Gaila, kad turės mirti, galvojo Korno tėvas.
Persekiotojai pavijo Korną. Per vėlu sprukti, mąstė jis, rydamas akimis persekiotojus.  Į priekį išėjo Korno tėvas.
- Sūnau, grįžk. Mes atleisim visas tavo išdaigas. Suprask, tavo teisybė niekam nereikalinga. Karalius nepasidžiaugs išgirdęs naujienas.
- Negaliu gyventi žinodamas, kad...
Persekiotojai supratę, kad Korną neperkalbės, puolė. Prasidėjo nuožmi kova. Praradęs viltį išlikti gyvas, vampyras pasiuntė pagalbos šauksmą. Pagalbos šauksmą išgirdo karaliaus sargyba. Kornas pro miglą pamatė nepažįstamus veidus ir prarado sąmonę.
Kornas pabudo staigiai. Jo kūną pervėrė skausmai. Jis suriko.
- Ša, nurimk. Turi pakentėti.
- Man reikalingas valdovas, - pro sukastus dantis sušnibždėjo Kornas.
- Sūnau, taupyk jėgas. Jų tau dar prireiks. Tu sunkiai sužeistas.
- Vampyrai...
- Nekalbėk. Tave saugo asmeninė valdovo apsauga.
Gydytojas suleido vaistus ir Kornas pateko į sapnų karalystę.
Temo. Juodi debesys pranašavo liūtį. Tolumoje griaudėjo griaustinis. Vampyrė,  Korno mama, tupėjo ant šaltos, drėgnos žemės ir įdėmiai stebėjo ligoninę. Kaimo taryba įsakė nužudyti sūnų. Ji tupėjo jau porą valandų merkiama lietaus ir bandė judinti rankas, kojas, bet šitie užsiėmimai buvo skausmingi. Taropė dar labiau įsisupo į apsiautą ir akylai stebėjo ligoninę.
Jau laikas, keldamasi nuo žemės ir eidama link ligoninės, mąstė vampyrė. Nėra laiko slapstytis. Užpulsiu netikėtai ir nužudysiu sargybinius, atidarydama duris, mąstė Taropė. Vampyrė puolė pirmus sargybinius ir buvo pakirsta pirmųjų kulkų
***
Baltųjų vampyrų karaliaus buveinė. Kuklus būstas, niekuo neišsiskiriantis nuo kitų būstų. Gal tik virš įėjimo kabo valdžios ženklas- auksinis dantis.
Iš vieno kampo į kitą vaikšto valdovas. Žinia, kurią perdavė Kornas, jam nepatiko. Jau seniai sklandė gandai, kad vampyrai aukoja žmones. Gandai pasitvirtino. Karas neišvengiamas. Žmonių kerštas yra begalinis. Jie nenurims tol kol nebus sunaikinti vampyrai. Karalius nusiramino. Pavaldiniams neverta matyti jo nerimą. Į sostą įžengė pasiuntinys.
- Keliauk ir pranešk, kad šaukiu Išmintingųjų Tarybą.
Pasiuntinys pasišalino. Karalius atsistojo ir nuėjo prie kraujo baro. Reikia nuraminti nervus. Per daug įsitempęs, per daug suirzęs. – Žiūrėdamas į raudoną kraują mąstė valdovas.
***
Žmonių karalienės rūmai. Iš neramaus miego pabudo karalienė. Ksalopė pabandė nuginti košmarą, tačiau nesėkmingai. Košmaro vaizdai niekur nedingo. Jie dar labiau paryškėjo. Karalienė net krūptelėjo, kai prisiminė laukymę pilną dejuojančių žmonių. Ji gulėjo ant auksinio altoriaus prie kurio stovėjo vampyras. Kaulėtose rankose laikė aukojimo peilį ir garsiai meldėsi.
- Ateik ir įeik į mane. Sunaikink nedorėlius. Vardan, Aukštosios būtybės, aukoju šią auką.
Karalienė nusipurtė. Pabandė atsistoti, tačiau buvo priversta pakelti kojas nuo grindų. Grindys buvo šaltos kaip ledas.
Po velniu, kad čia vyksta. Reikia imtis kažkokių priemonių ir nedelsiant, sakydama užkeikimą. – Mąstė Ksalopė. Kambarys nušvito ryškia šviesa. Šalia karalienės lovos atsirado elfas.
- Mano pone, jaučiu nerimą.
- Mataropo planetoje kažkas vyksta, o aš nieko nežinau. Tave iškviečiau, nes elfai viską žino ir mato.
- Na.... vampyrai... jie aukoja žmones.
Karalienės reakcija buvo žaibiška.
- Vadinasi, gandai pasitvirtino. Baltųjų vampyrų karalius nesugebėjo užtikrinti, kad ne vienas vampyras nemedžiotų žmonių.
- Jūsų Didenybė, - gailiu balseliu sušnibždėjo elfas, - ne visi vampyrai tokie. Tie, kurie susidėjo su Pelkiniais. Jie...
- Pelkiniai leido gyventi vampyrams jų žemėse. Kur dingo Juodieji raiteliai? Ką jie veikia? Du nuožmiausi priešai susivienijo, o aš nieko nežinau.
Karalienė nutilo ir kuo malonesniu balsu kreipėsi į elfą.
- Ačiū už informaciją. Tavo tautai bus atlyginta. Aš tave paleidžiu. Manęs laukia svarbesni reikalai.
Karalienė ryžtingai nušoko iš lovos. Pati apsirengė ir pakvietė pasiuntinį.
- Šaukiu Žmonių tarybą. Pranešk Juodiesiems raiteliams. Jie irgi turės dalyvauti. Skubėk.
***
Baltųjų vampyrų karaliaus rūmai. Soste sėdi Trangonas, šalia jo stovi susirūpinusi Išmintingųjų taryba
- Valdove, atėjo tinkamas momentas ir mes galime atsikratyti žmonėmis. Mes privalome pirmieji smogti žmonėms. Mes esame šios planetos šeimininkai, o ne žmonės. Mes gyvenome nuo senų laikų, o jie atsibastę. Nugalėjo visus savo kovingumu ir dabar  mano, kad jie šios planetos šeimininkai. Šito nebus. Galime panaudoti juoduosius vampyrus.
- Negalime naudoti juoduosius vampyrus. – Prabilo valdovas. Prisiminkite legendas apie juos. Mūsų protėviai vos ne vos juos nugalėjo, o Jūs norite juos prikelti. Mus palaiko planetos gyventojai, bet jeigu prikelsime Juoduosius vampyrus- tai jie nuo mūsų nusisuks.
- Mūsų galimybes  būtų sulygintos  su žmonėmis. Žmonės patys nekariauja. Už juos kariauja Juodieji raiteliai. Jie yra ne žmonės. Juos sukūrė, kad gintų žmones. Kodėl mes negalime pasiųsti kariauti Juoduosius vampyrus. Susikaus dvi lygiavertės jėgos. Mes tik stebėsime. Arba pulsime žmones. Kitos išeities nėra.
- Klystate
Visi atsisuko ir tarpduryje pamatė kaulėtą būtybę. Veidas susitingęs į vaško kaukę. Negyvas veidas. Tik akyse... ne, ir akys tuščios, stiklinės. Visų veidai išbalo. Jie atpažino seniai mirusį protėvį, dar Senoliu vadinama. Pasak legendų, Senolis pasirodydavo, kai gręsdavo didžiulės nelaimės
- Mane pasiekė gandai, kad norite panaudoti šiame kare Juoduosius vampyrus.
- Mes neturime kitos išeities. Žmonės...
- Žmonės ne visagaliai. Jie pažeidžiami. Jie, kaip ir jūs, mirtingi. Išklausykite mane ir tada spręskite ar teisingai darote pasitelkdami Juoduosius vampyrus.
Senolis atsisėdo patogiai. Padėjo kaulėtas rankas vieną ant kitos ir pradėjo pasakoti:
Planetoje klestėjo civilizacijos. Tačiau atsirado tokių, kurie troško valdžios. Planetoje buvo uždrausta juodoji magija, bet tie padarai  ją naudojo savo tikslams. Jie nuėjo dar toliau ir pradėjo eksperimentuoti su savo kūnais. Planetos taryba per vėlai sureagavo. Buvo bandoma su jais derėtis, bet jie pareikalavo valdžios. Taryba nesutiko, tie padarai, o tiksliau mūsų gentainiai, pasivadinę Juodaisiais vampyrais, pradėjo terorizuoti planetos gyventojus. Jie sukiršino visas tautas. Planetoje siautėjo karas. Karas truko porą amžių. Planeta virto dykvietė.  Naudodami be saiko juodąją magiją ir naikindami planetą, Juodieji vampyrai, pažadino Drakonus. Drakonai buvo šios planetos saugotojai. Išvydę beveik sunaikintą planetą, jie užsirūstino. Pakilę iš planetos gelmių, pradėjo persekioti Juoduosius vampyrai. Vampyrai buvo sunaikinti ir ištremti į Chaoso gelmes.
- Dabar žinote visą tiesą apie Juoduosius vampyrus. Jūs negalėsite juos panaudoti kaip ginklą. Juodieji vampyrai sunaikinti.
Senolis dingo. Valdovas buvo išbalęs. Jo kūnas drebėjo, upeliais tekėjo prakaitas. Ne kaip jautėsi ir generolai. Senolis išsiurbę dalį jų energijos ir dabar jie jautėsi ne kaip.
- Po galais, kaip mes kovosime su žmonėmis? Ko tylite, kalbėkite.
- Manau, kad reikia suburti plačią koaliciją.
- Idėja gera. Gal kas nors ir sutiks jeigu pažadėsime dalį grobio. Šis grobis būtų vertingas– tai jų žemės, kurias iš jų atėmė žmonės. Reikės pradėti derybas su tais, kuriuos labiausiai nuskriaudė  žmonės.
Naktis. Pučia šaltas šiaurės vėjas. Vyksta slaptas susirinkimas, kuriame dalyvauja elfai, nykštukai, raganos, kaukai, miškiniai, barzdukai ir kiti planetos gyventojai. Su jais, slaptai, susitiko Baltieji vampyrai ir pasiūlė prisidėti prie vykstančio karo. Jeigu jie parems juos– tai atgaus prarastas žemes, kurias užgrobė žmonės. Pasiūlymas buvo gundantis ir dabar jie susirinko aptarti ir nuspręsti ar prisidėti prie vampyrų, ar laikytis nuošalėje.
- Mielieji, - prabilo elfas, - vyksta karas. Šiame kare galbūt sprendžiamas ir mūsų likimas. Mes privalome kovoti už savo teises. Mes mokame duokles žmonėms, kad galėtumėme gyventi savo žemėse. Šito neturi būti. Mes...
- Vampyrai, pasinaudos tavimi, manimi ir išmes, - suirzusi prabilo ragana. Jeigu jie laimės šį karą- tai mes ir toliau mokėsime duoklę, kad jie „saugotų mūsų ramybę“. Niekas nepasikeistų. Šis pasaulis taip surėdytas, kad stipresnieji valdo silpnesniuosius. Siūlau palaukti.
- Ragana teisi. Mes, kaukai, irgi nepalaikome tų, kurie veržiasi į kovą.
- Pagalvokite ką šnekate, - sumurmėjo barzdukas. Jūs nenukentėjote nuo žmonių, taip kaip mes. Geriau mirti garbingoje kovoje, negu visą gyvenimą vergauti.
- Siūlau apsispręsti, - prabilo pelkinis. Tie kurie nori kariauti lieka su manimi, kiti tegul pasitraukia. Prie pelkinio prisijungė barzdukai, troliai, miškiniai.
Žmonių karalienė rūmai. Soste sėdi susirūpinusi valdovė. Šalia jos stovi juodieji raiteliai.
- Vampyrai įgijo sąjungininkų, - šnypščiančiu balsu prabilo raitelis. - mes juos galima sutriuškinti.
- Karą aš nutraukiu. Esame pačioje galybės viršūnėje, bet neužmirškime, kad didesnė galia ta, kuri sugeba taikiai sugyventi su kaimynais. Laikas liautis kariauti ir pradėti gyventi taikiai. Sušauksiu Žmonių tarybos posėdį ir pasiūlysiu užbaigti šį karą su vampyrais.
- Jūs neišdrįsite, - sušuko Juodasis raitelis. Vampyrai didžiausi mūsų priešai. Mes privalome juos sunaikinti
- Paskui įsivelsime į kitus karus su planetos gyventojais. Mes irgi juos „sunaikinsime“. Mes netraukiame šį karą.
Juodasis raitelis puolė karalienę, bet buvo parblokštas elektros.
- Jūs užmiršote, kad buvote sukurti tarnauti žmonėms. Suveikė saugiklis. Kas dar nori mane užpulti? Mes grąžiname vampyrams jų žemes užimtas per karą. Sudarysime taikos sutartį. Pasidalinsime įtakos sfera planeta. Į šias dalybas bus įtraukti ir Juodieji gnomai.
- Jūsų Didenybę, mes lenkiamės ir paklūstame Jūsų norams. Pasiūlymai bus nugabenti Baltiesiems vampyrams ir Juodiesiems gnomams.
***
Derybos tarp žmonių, Baltųjų vampyrų ir Juodųjų gnomų prasidėjo nedelsiant. Jos buvo sunkios ir varginančios. Lengviausiai buvo derėtis su Juodaisiais gnomais. Jie pareikalavo žmonių užimto Palako.  Palakas buvo viena iš gnomų atsiradimo vietų. Iš Palako gnomai pasklido po Mataropo planetą.
Sunkiausiai buvo derėtis su Baltaisiais vampyrais. Vampyrai suskilo į dvi stovyklas: vieni rėmė karalių ir norėjo taikos su žmonėmis, kiti nenorėjo paklusti karaliui ir rinkosi kovą.
Dangumi plaukė juodi debesys. Mėnulio blyški šviesa krito ant laukymės. Vidury laukymės stovėjo paauksuotas sostas.  Soste sėdėjo  juodai apsirengę sutvėrimai. Jis čaižiu balsu suriko ir visi, kaip pagal komandą, numetė apsiaustus. Laukymėje stovėjo kaulėti sutvėrimai. Tai buvo vampyrai.
- Atėjo sunkūs laikai, - prabilo soste sėdintis sutvėrimas. Jūsų valdovas susidėjo su žmonėmis ir išdavė savo tautą. Jūs vieninteliai, kurie galėsite vesti tautą į kovą. Jūs privalote prikelti Juoduosius vampyrus ir visa planeta priklausys jums. Jūs privalote...
- Jis meluoja, - į laukymę įžengė pražilęs senis. Neleisiu prikelti Juoduosius vampyrus.
- Kas tu toks, kad gali kištis į mūsų reikalus?
- Aš, Drakonas, šios planetos saugotojas. Atvykau, kai buvo panaudota Juodoji magija. Tu, ne šio pasaulio būtybė, turi palikti užvaldytą kūną ir grįžti iš ten iš kur atėjai. Baltiesiems vampyrams nereikia tavo pagalbos.
- Palieku šį pasaulį, bet pažadu grįžti. Mes vis tiek išlaisvinsime Juoduosius vampyrus.
Iš neramaus miego pabudo Baltųjų vampyrų karalius. Prie jo lovos stovėjo Senolis.
- Vampyrai maištauja, - ramiu balsu prabilo Senolis. Jie bandė prikelti Juoduosius vampyrus. Ritualas buvo sustabdytas pačioje užuomazgoje. Mes  viską padarėme, kad būtų... dabar tavo eilė imtis veiksmų. Visi vampyrai tau paklus. Mes tau prižadame.
Valdovas buvo išbalęs. Kūnas drebėjo, žliaugė prakaitas. Senolis išsiurbė dalį energijos ir dabar valdovas jautėsi blogai. Jam reikėjo tučtuojau atgauti jėgas. Šiaip ne taip Baltasis vampyras pakilo ir nuėjo į kitą kambarį.
Žmonių karalienės rūmai. Soste sėdėjo  susirūpinusi valdovė. Aš daugiau nenoriu karo. – Galvojo karalienė žiūrėdama į Baltųjų vampyrų karaliaus portretą.
Šalia karalienės atsirado Baltųjų vampyrų karalius.
- Aš išgirdau jūsų kvietimą. Turiu pranešti, kad mes renkamės  tremtį. Baltųjų vampyrų žemės atiteks žmonėms. Mes vyksime į Šiaurę.
Po kelių dienų į Šiaurę išvyko Baltieji vampyrai. Priekyje, iškėlęs galvą, žygiavo  karalius. Procesiją pabaigė kariai. Vampyrai pasirinko tremtį, norėdami išpirkti savo tautos gėdą. Jie gyvens tremtyje tol, kol planetoje nebeliks ne vieno žmogaus, kuris galėtų priminti jų praeitį, kai jie, sulaužę visas sutartis, žudė ir aukojo žmones.