Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







ooo

sekmadienio rytai dažniausiai neišaušdavo ir jie iš esmės neegzistavo.

ooo

sekmadienio popietė itin dažnai prasideda paspaudus rankomis su poetu. arkadijus susitinka su poetu restorane ir abu geria kavą. saugodamas savo asmeninę pašto dėžutę laikraštyje poetas visada pasiteirauja:

- kaip ten dėl to laiškelio, arkadijau, sakyk, ar pavyko? – po kiekvieno nesuspėto išsiųsti šeštadienio klausia poetas. – ką redakcijoje sakė?
- šilčiausi linkėjimai poetui. redaktorius.
- oi, tikrai labai gerai! tikrai. ačiū, paštininke. viskas bus gerai! – tais sekmadieniais šūkteli poetas atsisveikindamas.

tačiau po tokių sekmadienių poetui vėl nespėjus išsiųsti laiško į dviejų degtukų dėžučių dydžio pašto dėžutę, arkadijui ir poetui vėl tenka susitikti restorane.

- kaip ten dėl to laiškelio, arkadijau, sakyk, ar pavyko? – kaip visada klausia poetas. paštininkas arkadijus visada perduoda poetui siųstus šilčiausius linkėjimus ir tada poetas kaip visuomet itin pralinksmėja. - aš taip džiaugiuosi, kad tave pažįstu, – spausdamas ranką šypsosi poetas. – tu esi mano gelbėtojas! – kartais sušunka, kai būna neapsakomai laimingas.

du kartus poetas yra pavadinęs paštininką arkadijų savo mūza, septyniolika kartų dedikavo arkadijui savo eilėraščius, o turbūt kas antrą rankų paspaudimą arkadijus tampa meno gelbėtoju ir poetas išsigelbėja pats.

- aš taip džiaugiuosi, kad tave pažįstu, – spausdamas ranką šypsosi poetas. – ir ką tik man gimė eilėraštis.. fragmentai.. nori išgirsti?

kaip visa, jūs mirsit, žmonės,
ir nieko daugiau nebus..
ir visi mylėję šį pasaulį,
gaunat žemės vieną kitą saują.


arkadijus buvo girdėjęs visus poeto eilėraščių fragmentus ir ne po vieną kartą. poetas mėgo skirstyti savo eilėraščius pagal metų laikus ir dažnai atsitikdavo, kad rudeninio eilėraščio fragmentą arkadijus išgirsdavo vasaros karštyje ar pavasario sumišime.


kaip visa, jūs mirsit, žmonės,
ir nieko daugiau nebus..
o visi mylėję šį pasaulį,
gausit žemės vieną kitą saują.


iš šių keturių eilučių po pusės metų atsiranda rudeninis eilėraštis apie gyvenimo prasmę ir krentančius lapus.

vasaros karštyje paštininkui arkadijui gyvenimo prasmė mažai terūpėdavo, todėl išgirsti eilėraščiai jam visiškai nepatiko. dėl tų pačių priežasčių arkadijui nepatiko ir laikraštyje perskaitomos dvi degtukų dėžutės.


šią sekmadienio popietę restorane geriant kavą poetas teiraujasi kaip visada ir pasidalija greičiausiai vasaros eilėraščio fragmentais:

ne plaukti reikia, ne, o apsimesti,
jog tu esi tik truputėlis žvyro..
.. tabaku. degtine. ir laikraščiais.
aš įtarus ir tingus. ir puikiai jaučiuos.

- aš juk negeriu degtinės, tikrai žinai, – atsako arkadijus, imdamas kavinuką iš stalo vidurio.
- čia ne apie tave, čia toks eilėraštis.. – stodamasis sako poetas.
- bet juk esu tik truputėlis žvyro! – atsisveikina su juo arkadijus ir įsipila dar vieną puodelį.
 

iš šių keturių eilučių gimęs eilėraštis vos tilpo į tą menkutį rėmą vasaros pabaigoje derliaus skelbimais perpildytame rajoniniame laikraštyje. dar kartą kitais metais jis buvo perspausdintas didesniame plote, karališkai įrėminus, pustuščiame sausio mėnesio laikraštyje.

poetas visada po pirmojo kavos puodelio išsiruošia užrašinėti tonizuotų minčių ir arkadijus lieka vienas. likusi popietės dalis skirta kapinių administratoriui, pas kurį arkadijus eina, restorane ant stalo iš mandagumo palikęs pinigėlį. restorano savininkas buvo pirmas miestelio žmogus, kuris arkadijui tapus paštininku pradėjo savo išsibarsčiusias mintis gaudyti kasdien  paštininką arkadijų vaišindamas kava ir karts nuo karto užsimindamas apie laišką, kurio reikėtų neišsiųsti.

ooo

ant prie kapinių įėjimo stovinčio namelio durų nuolat kabo informacinis lapelis, ant kurio ranka prirašytas telefono numeris. arkadijus kiekvieną sekmadienį yra laukiamas ir jam visada pasiūloma arbata.
kapinių administratorius arkadijui papasakojo, dėl kokių priežasčių iš tiesų susikūrė kapinių administratorių ir paštininkų draugystė. taigi, be išimties visi, kurie rašymo šišo metu turėjo auksines plunksnas, reikalaudavo, kad ant jų antkapių taip pat būtų dailiai išraityta. kartais reikėdavo itin ilgus užrašus raityti, o ypač dažnai paskubomis gedinčių artimųjų išraitytas tekstas buvo sunkiai perskaitomas.

- visi numirėliai, prieš žengdami toliau, patenka tau į rankas, – įžengęs pro vartelius sumurma paštininkas arkadijus.
- sveikas, arkadijau. ateik, – kviečia prisėsti administratorius. – čia kas? naujas poeto eilėraštis?
- ne.. galvojau eidamas apie tave ir supratau, kad tai tu esi atsakingas už mane po TO momento. supranti?
- sekmadieniais laikas tampa konstanta, jis nekinta. supranti? – atsako į klausimą kapinių administratorius. – šiandien turiu vieną reikalą.. – ir paduoda atverstą savo užrašų knygutę. – .. koks paskutinis žodis?

galima sakyti, kad kapinių administratorių ir paštininkų draugystė iš esmės užsimezgė dėl paskutiniųjų žodžių. vienintelis paštininkas, žinodamas visų miestelėnų rašysenas, galėdavo perskaityti liūdnąjį velioniui skirtą šifrą. bet dabar vis rečiau atsiranda neperskaitomų eilučių, nes miestelyje beveik nebeliko rašiklių. dėl nesuvokiamai išaugusios plunksninių rašiklių kainos, naujų nei vienas miestelio gyventojas įsigyti negalėjo, o išasfaltavus pagrindinius kelius beveik visi gamyklos gyventojai sugrįžo gyventi į gimtuosius namus ir kasdienė kelionė į darbą jiems užtrukdavo nuo 20 iki 45 minučių.

- tik žmogus, – perskaito arkadijus.
- tik žmogus? ak, kaip aš nepagalvojau.. aš nei vergas, nei karalius.. ir niekaip neperskaičiau, kas gi jis toks buvo. tik žmogus! arbatos? – vis papildo niekada tuščią puoduką arbatos adm.
- kas mirė? – visada paklausia arkadijus, nors jau būna perskaitęs pats.
- ir vėl rašytojas.. – atsidūsta kapinių administratorius, kai šitaip atsitinka. – matai, kaip reikės iškalti. labai jau pribanguota.. – dar kartą parodo užrašų knygutę ir tik dabar įsipila arbatos sau.

kapinių administratorius, atsakingas už visus su kapinėmis susijusius klausimus, ne tik rūpindavosi kapo duobėmis bei antkapiais ir jų užrašais, bet taip pat greitai įprato prisidėti aprengiant numirėlį ar ryškinti išblukusius jo veido bruožus bei pasisiūlydavo susitarti su klebonu ir pasirūpinti bažnyčios choru.

arbata visada būna karšta ir pasaldinta medumi.
beveik kiekvieną sekmadienį paštininkas arkadijus užsuka pasišnekučiuoti su kapinių administratoriumi, nes kapinių administratorius laiškų nerašo, todėl jų niekada ir negauna. kapinių administratorius dar pirmiau nei arkadijus išvis nukabino savo pašto dėžutę nuo savo namo tvoros. paprašytas perskaityti neįskaitomą rašyseną paštininkas arkadijus tuojpat įsivaizduodavo kapinių administratoriaus kambarėlyje esančią lentyną, kurioje yra tvarkingai, tarkim, sugrupuoti atsižvelgiant į giminystės ryšius velionių paskutiniai žodžiai.

- rašytojas buvo tik žmogus, o tu kas būsi? – linksmai paklausia arkadijus, šildydamasis rankas puodeliu.
- šitą aš pats užsirašysiu, – atsako kapinių administratorius ir juodame storos gumos lietpaltyje paslepia užrašų knygutę.

kažkurią, kaip visada darbingą, karštą vasaros popietę kapinių administratorius, pavargęs nuo nesibaigiančių išraitytų lapelių, pasakė, kad jis laiškų ant popieriaus seniai nerašo. „jie trumpalaikiai“ – paaiškino administratorius ir padavė krūvą neperskaitytų žodžių.


„aš tik mirtis - toks tiktų užrašas kapinių administratoriaus antkapyje“, – grįždamas namo galvojo arkadijus.

ooo

visi kitų savaitės dienų rytai prasideda dažnai dar neišaušus pašto poskyryje rūšiuojant paštą tam, kad būtų patogiau. įgudus ši procedūra įvykdavo sklandžiai ir greitai, retai pasitaikydavo klaidų. tais ankstyvais rytais yra išsiunčiami visi paruošti laiškai ir siuntėjui jie tampa nebepasiekiami, taigi paštininkas įgyja savo galią rytui dar nepasiruošus.

tada visi kitų savaitės dienų rytai iš naujo prasideda restorane, kuriame jau pateikta kava, nors šviesų dar niekur nematyti; atsitikdavo, kad pats restorano savininkas turėdavo ta ankstyva kava pasirūpinti, kai visi kiti būdavo užsiėmę. gerdamas kavą paštininkas arkadijus akimis peržvelgia iš spaustuvės atvežtą laikraštį, kuriame mažai kuo domisi ir tik iš nuobodaus smalsumo akimis stabteli ties poetui skirto stačiakampėlio. dažnai po to arkadijus išsitraukia užrašų knygutę ir mažą pieštuką iš palto kišenės, kurioje buvo galima rasti visko. „visi kiti rytai prasideda su pirmais troleibusais“, šį rytą užsirašyta. geriant kavą pasiruošia rytas ir pradeda švisti. restorane paštininkas arkadijus sutinka pirmuosius restorano darbuotojus, išėjęs sutinka visada pirmuosius gamykloje, o dažnai „labas rytas. jūsų paštas. “ tikrai būna pirmieji sutikto miestelėno išgirsti žodžiai.

rytiniai susitikimai dažnai būna komplikuoti. kažkurį sekmadienį arkadijus apie tai buvo prasitaręs kapinių administratoriui ir jis atsakė:

- .. ko gi tikėtis? a? tu užklumpi žmogų, kai jis yra nepasiruošęs.. bet čia nieko blogo, juk taip dažnai nutinka.. ir tie nepasiruošę žmonės taip pat yra čia įsivėlę. jie niekada niekam nesiruošia, todėl visada būna nepasiruošę ir todėl dažnai juos kas nors užklumpa. taip.. ima jie ir nepasiruošę išeina iš savo, savo – pabrėžiu, namų.. tai ko gi tikėtis. tu juk tikrai žinai, kad kiekvieną rytą reikia pasiruošti, nes kitaip bus keblu, - gėrėme arbatą, - panašu, kad ryto rituale dažnai būna praleidžiamas itin svarbus pasiruošimas, kuriam nepasiruošus tampa nepasiruošta svarbiai daliai dienos situacijų.. o taip juk negerai..

arkadijus savo užrašų knygutėje buvo pasižymėjęs svarbiausius ryto ritualus:

1.  sugrįžimas (pajautimas)

.. apie miegą ir sapnavimą kiekvienas turime savo nuomonę, bet kad ir kaip mes tai sutarsime vadinti, iš to reikia sugrįžti, kaip aš sakau. juk iš tiesų kūnas nakties metu tiesiog būna pakabinamas lovos dydžio spintoj, galima taip sakyti? juk kartais pabundama labai išsigandus, lyg kas būtų akimirkai pradanginęs lovą ar sukėlęs didelį triukšmą, bet juk iš tiesų, atrodo, tuomet nieko nenutinka.. lyg kažkam nepasiruošęs kažkas, skubėdamas iš savo, ir vėl pabrėžiu – savo, namų, vietoj sagos pačiupo tavo ausį ir taikė ją užsegti.. aš čia, žinoma, juokauju. kad ir kas tai būtų, rytais negalima liestis su žeme, pirma nepajutus savęs. kartais užtenka iškelti rankas ar pajudinti pėdas atmerkus akis, o kartais - prireikia diskusijų. bet kokiu atveju, sakyčiau, pavojinga yra praleisti galvos pajautimą ir tai praleidus tą dieną jau niekam nebegalima pasiruošti ir nepajutus galvos nepasiruošiama kitam ryto ritualui. štai kur viskas subyra..

2.  pa (si) matymas

.. ir iš karto tampama nepasiruošus ryto pasimatymui, kaip aš sakau. dažnai vonioj prie kriauklės, bet gali būti ir kitose namų vietose, rytais būna paskirtas pasimatymas su pačiu savimi. kiekvienas tai gali aiškinti skirtingai ir man būtų įdomi tavo versija. bet kokiu atveju, reikia ne tik save pamatyti - negalima išeiti iš savo namų nepamačius savo žvilgsnio.

kai kurie per daug asmeniški pasakymai čia praleisti.

3.  išgirdimas
dėl tos pačios priežasties šis kapinių administratoriaus nerašytas laiškas toliau nebėra rašomas.


retas kuris pristačius paštą būna pasiruošęs. dažnai taip nutinka, nes rytas yra per ankstus. arkadijus manė, kad šitaip atsitinka dėl nuolatinio tikslaus laiko neminėjimo, ir kartais jau įdienojus pristatydamas paštą paštininkas arkadijus vis dar sutinka dar nepasiruošusius miestelėnus. dažniausiai tai būna tie, pastebėjo arkadijus, kurie vietoj tikslaus laiko įvardijimo, pavyzdžiui, devinta valanda ryto, sako ankstus rytas ir tuomet dažnai ankstus rytas užsitęsia iki vienuoliktos ar dvyliktos valandos dienos.
rytais paštininkas arkadijus dažną pašto gavėją užklupa miegantį, kurio susilietimas su žeme įvyksta tikrai nepasiruošus, nesugrįžus ir nepajutus galvos. bet daug dažniau nutinka, kad pažadinti miestelėnai ne tik tą rytą būna nepasiruošę, bet iš tiesų ir vakar jau tokie buvo arba net kelias savaites iš eilės. paštininkas arkadijus mano, kad galima būti nepasiruošus užmirštoms sąskaitoms, gautiems kvietimams ar prašymams ką nors atlikti, bet kurį laiką niekam nesiruošiant tampama nepasiruošus net atvirlaiškiui atkeliavusiam iš artimųjų atostogų.
šitaip nepasiruošę adresatai, išvydę paštininką, nežino, ko imtis. svarbiausia yra atsiminti pagrindinį šios situacijos tikslą – draugauti su paštininku (draugauti – ne tik bendrauti, bet ir kurti draugystę (bendrauti žr. __)) – ir imtis žinomų veiksmų stengiantis jį pasiekti.
paštininkas arkadijus vis dar kartais papildo ilgai kauptą sąrašą, pavadinimu ORIGINALAI, kuriame jis užsirašo jam patikusius nepasiruošusių adresatų svarbiausio tikslo siekimo bandymus. dažnai paštininkas arkadijus yra pakviečiamas kavos, pusryčių, pietų ar gimtadienio torto, kartais yra ištraukiamas nuotraukų albumas ir retai - smulkios dovanos. paštininko užrašų knygutėje yra užrašyta:

nr. „o jūs mėgstate keliauti? “

kažkurį nepasiruoštą rytą paštininko arkadijaus paklausė gamyklos vyr.  viršininkas, kuris taupumo sumetimais negrįžo gyventi į gimtąjį kraštą už 35 minučių kelionės automobiliu ir pats automobilio jau seniai neturėjo. pasiekti draugystę su paštininku vyr. viršininkui yra svarbiausia, todėl jis gali pasitikėti tik jau žinomais metodais, kurie, panašu, susideda iš papildomų atostogų, transporto priemonių ar tiesiog taksi paslaugų.
į tokius ir panašius klausimus, siūlomą kavą, pusryčius, pietus ar tortą, paštininkas visada atsako įteikdamas paštą, o atsiradęs svoris nepasiruošusiose rankose suteikia stabilumo ir adresatas nurimsta, galvodamas, kad viskas yra gerai. viskas, žinoma, ir būdavo gerai, tiesiog tai nebūdavo draugystė (žr. __).
paštininkas arkadijus galvojo, kad tai išvis labai keistas klausimas, skirtas tam, kuris pas tave atėjo pėsčiomis.

paskutiniai keblūs susitikimai baigdavosi iki trečios valandos dienos. tuomet paštininkas arkadijus dažniausiai dar grįždavo į paštą. kasdien į paštą arkadijus grįžta nors dar vieną kartą ir dažniausiai ieškodamas ramybės. „nieko nėra ramesnio nei antra valanda nakties, – sakė kapinių administratorius, – o giedrą naktį antkapiuose atsispindi pilnatis ir antrą valandą nakties mėnuo paliečia mirusį, glostydamas akmenyje išrašytą vardą, ir, matyt, įvyksta išvykimas, kaip aš sakau.. “ arkadijus tuomet galvojo, kad nieko nėra ramesnio nei zirzianti lemputė, kurios dažnai įdėmiai klausydavo. naktimis arkadijus erzindavo lemputę nuolatos skaitydamas knygas arba iš gryno nuobodulio ir itin dažnai antrą valandą nakties būdavo pakeliui namo.

į paštą arkadijui tenka grįžti ir dėl kitų priežasčių:
nors ir labai retai, tačiau dar atsiranda laiškų, kuriuos reikia sumedžioti;
vis dar būna laiškų, kuriais laiku nepasirūpinta ir dažniausiai jų adresantas yra poetas;
tris kartus per metus dėl dviračio remonto;
..
ir niekada dėl paštui svetimų keblių situacijų.

jas dažniausiai arkadijus sprendžia bibliotekoje ir visada prieš tai išgeria puodelį kavos.
2021-06-26 16:57
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-26 19:41
Daktaras Corona
5@
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-26 17:37
gogo
kas tavo kalbos
literatūros mokytoja
rašau jai vienetą
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą