Nebuvau aš aukštai

Nebuvau aš aukštai - tik ant žemės,
tik į dangų žiūrėjau ilgai,
nors akys man ir švito, ir temo,
kai ugnim bežegnojo žaibai.

Ir iš ko gi šviesos ir tikėjimo semias
mano mintys, kai tyli skliautai,
jei ir permainų vėjams per senas,
jei į praeitį bėga sapnai?

Kartais žengia mintis, kur nebuvus
išsigandusi pėda mana,
kur kapai ir kur kryžiai nugriuvę
neatmins jau, ar buvo kas čia.

Už pilkos kasdienybės užkliuvus
dyla dulkėse mano kančia...