Tyli nuoskauda

Jaučiu, kaip paukščiui laužiu aš sparnus,
Svajones jo žlugdau pakilt į dangų.
Viduj degu, nors gal beprasmiška tai tampa,
Kai suprantu jog viskas taip ir liks.

Ištirpt bedugnėj, o gal kažkur pranykt norėčiau,
Kad jausmas šis nors leistu man įkvėpti.
Krutinėj oro trūksta, nors pilna jo aplink,
O akyse vėl plaukia jūra kai užsimerkt bandau.

Atstumsiu aš tave brolyt jei per arti prieisi,
Šita kova tik mano turi būti.
Apšaukt, - aprėkt tave norėčiau mama,
Bet tu auka gi šio pasaulio būti sutverta.

Aš pavargau tyloj kovoti vėl,
Bet dar truputį laikos šis siūlelis.