...

Žiūriu į langu įrėmintą vaizdo fragmentą.                                                       
Jame keliolikos medžių, gal dvylikos,
viršutiniai trečdaliai – nuostabūs aukščiai pušų,
kuriuose šitiek beformių žvilgsnių medžių paviršius matavosi
savo paviršiais ir kartais dėvėjo vieni kitus
įvairiausioms progomis, galima būtų sakyti,
kad puošėsi vieni kitais.
Ypač medžiai puikavosi žvilgsniais.
                                    Visi dalykai turi savąjį nuovargį ir jo pasekmę.                                                   
                                      Vienas nuovargis pasekmę gan dažnai turi ne vieną.
                                      Kartais viskas yra vien tik pasekmės vieno vienintelio jo.
                                      Na o pervargus daug pasekmių pasitaiko retai.
                                      Paprastai prieš parsidedant pasekmei tvyro
                                      vidutiniškų įtampų tylos – lyg vėjas būtų pradingęs.
                                      Tokios žemo ir vidutinio slėgio tylų zonos. Lyg
                                      dokumentinis filmas be garso takelio.
Visi dalykai turi mažiausiai dvi prasmes.                                                               
Kai nuojauta ar kažkas į ją panašaus kužda esant
ir trečiąją dar, normalu jausti nerimą lengvą, sutrikti
trumpam ir žinoti, kad plečiasi vyzdžiai iššaukiančiai, todėl
taip užsimerkti, kad, stebint kam nors iš už gretimo stalo,
įtarimai nekiltų kodėl, užsimerkti reikėtų lėtai.
Bet kas tada, jei dalykas prasmes imtų atvėrinėti tolyn?
Ir tos prasmės pradėtų pribloškiančiai skleistis.
                                        Paslaptingumas ieško poros... Tai stebėti                                                   
                                        visai įdomu, truputėlį juokinga, bet galima vyną gurkšnoti
                                        suprantant, kad, kada nors bičiulių triukšmingoj draugijoj
                                        įsiterpus į ginčą dėl įtakų santykio su kažkuo ten..,
                                        kaip pavyzdį, kad kozirius traukti verta tik vieną po kito,
                                        istorija šia pasidalinti. Prieštarauti mėgėjams ji nepatiks.
                                        Taigi, matyti dalykus, jiems to nė nežinant,
                                        ir dar paslaptingus – vertėtų. Ir įsidėmėti.,