Jau ne aš

Įkvėpė mane likimas sukurti vaivorykštę danguje
Užburti akis savas, kad žiūrėtų, kas viršuje.
Tačiau jos jau ne mano ir žvelgia žemyn,
Paklusdamos velniui, siela veržiasi pirmyn.
Skausmas begalinis ir vėl prisiliečia
Demonai, raganos už nugaros mane kviečia,
Sako: „pašok su mumis, prasidės juk linksmybės! “,
Ir aš kartu jau su jais krečiu šunybes...
Štai aš ir vėl atsiduriu tarp pasaulio vartų
Bandau juos praverti begalybę kartų,
O už manęs stovi tie nelaimingi kuždesiai,
Traukte traukia mane apgaulingi dundesiai...
O aš tik noriu surasti ramybę savoj širdy...
Atverti šviesią ateitį ir nebūt nevilty.