Eridani

 Švelniai apšviestoje salėje tūžavo balsai. Abipus pailgo stalo sėdėjo tuzinas įvairaus tipo tarpusavyje besikivirčijančių gyvių. Panašių į žmones, gyvūnus ar visiškai neatpažįstamus padarus. Jie laukė tryliktosios šio susirinkimo viešnios, paskutinės iš Hoši sistemos atstovų.
 - Ei, Drakai? Koks jausmas žinoti, kad tris šimtus metų atgal tavo protėviai paskerdė pusę mano planetos? - suurzgė pūkuotas juodai baltas padaras.
 - Jūs gavot ko nusipelnėt! Kaip drįstat išžudyti Blauzo planetos monarchus!  - užrėkė Drakas, liesas, į žmogystą panašėjantis gyvis.
 - Ko lipi ant Drako, Andrėjau? Pats atsakingas už mano protėvių skerdynes! - sušnypštė aukštas blizgančiais žvynais pasidengęs jaunuolis.
 - Kalba mano vakarienė! Negalvok, kad pamiršau, ką padarėte prieš šešis šimtus metų! Aš niekada jums neatleisiu! - užkriokė į šerną panašus plaukuotas sutvėrimas.
 - Džentelmenai, džentelmenai, - prakalbo plunksnuotas keturkojis maloniu balsu. - Žinau, kad mes tiktai ir laukiame progos vienas kitam išlupti žarnas, bet pabandykime sutarti bent vieną dieną per šimtą metų, gerai? - salėje esantys nenoromis aprimo. Pasinaudojęs proga prabilo į vabzdį panašus senukas:
 - Na, žvelgiant šimtą metų atgal, - jis apžvelgė nutilusę salę. - Galbūt ir galime sutarti.
 - O žvelgiant du šimtus, galime nebent viens kitą paskersti! - vėlgi užkriokė į šerną panašus sutvėrimas. Salė dar kartą prisipildė kivirčais. Plunksnuotasis keturkojis stebėjo aplinkinių vienas į kitą svaidomą neapykantą su nuoboduliu. Pamažu kivirčai perėjo iš pykčio dėl senų konfliktų į nepasitenkimą dabartine situacija:
 - Ar ta kūtvėla išvis pasirodys? - piktinosi Drakas.
 - Galėtume pradėti ir be jos, kad jau vėluoja, - tarė raguotas raudonų raumenų kalnas.
 - Ne ne, reikia sulaukti visų, - vėluojančiąją užstojo vabzdys senukas.
 Netrukus plačiai atsilapojusios durys visus nutildė.
 - Atsiprašau! - nuaidėjo per salę. Naujai atsiradusi viešnia pribėgo prie stalo galo ir skubėtai prisistatė. - Esu Taiga Fortis Tsuyoi Ran Eridani, Eridani planetos atstovė ir monarchė, - į ją žvelgė virš du tuzinai piktų akučių. - Siaubingai atsiprašau, kad priverčiau jus laukti, - Taiga kone duso iš skubėjimo. Ji buvo du kartus didesnė už bet ką salėje, raudonplaukė, skaisčiu veidu. Jos balta suknelė žvilgėjo neįtikėtinu kaspinų ir kitų papuošimų skaičiumi. Visi kiti salėje mūvėjo šarvus ar karines uniformas.
 - Na ką gi, - tarė mėlynas į šarvuotį panašus sutvėrimas. - Pradėkime.
 - Taip, pradėkime, - plunksnuotasis keturkojis atsistojo. - Skelbiu trisdešimt šeštąjį Hoši sistemos planetų atstovų susirinkimą. Norėčiau padėkoti visiems atvykusiems. Aš esu Heivas Mir Filemu, Vakuso planetos atstovas, - toliau kiekvienas iš susirinkusiųjų prisistatė, keli su pašaipiais komentarais. - Iš ties malonu jus visus matyti, - kažkas iš susirinkusiųjų susijuokė. Heivas juoko link metė piktą žvilgsnį. - …Ar kas nors turi ką pasakyti, - pajutęs artėjančią trečią kivirčų bangą Heivas skubiai pridūrė: - Be to, kad kažką nori užmušti ar išžudyti.
 - Aš… aš turiu pasiūlymą, - Taiga kilstelėjo ranką tarsi mokyklinukė. Visi sužiuro į ją ir dėl staigios dėmesio gausos ji susigūžė. Tuomet ėmė raustis savo krepšyje. Galiausiai iškrapštė šūsnį dokumentų ir padėjo ant stalo. Sulyginusi popierių kraštus ji atsikrenkštė ir pradėjo kalbėti:
 - Kas šimtą metų, kai mūsų planetos išsirikiuoja į eilę ir transportas tarp jų tampa lengvesnis, prasideda konfliktai. Tai kartojasi jau tris tūkstančius šešis šimtus metų. Bet aš tikiu, kad šiandien galime užkirsti tam kelią. Galime pasirūpinti, kad ateities kartos nebekentėtų taip, kaip kentėjo mūsų protėviai, - silpnas susidomėjimas sužibo susirinkusiųjų akyse. - Aš tikiu, kad mes galime sutarti, ir gyventi harmoningai, naudodamiesi šia reta galimybe susisiekti ne tam, kad griautume, bet tam, kad kurtume! - Taiga kilstelėjo dokumentų šusnį. - Čia yra taikos sutartis, bei bendradarbiavimo ir demilitarizacijos sąlygos ir reikalavimai, iš viso trylika kopijų. Kviečiu jus visus pasiskaityti ir… - žvynuotasis jaunuolis ir keli kiti ėmė juoktis. Taiga net paraudo iš pykčio. - Aš visiškai rimtai! Kiek galima kerštauti dėl kažko, kad net neįvyko šiame amžiuje! Laikas paleisti neapykantą ir siekti kilnesnio rytojaus kartu! - juokas pamažu išblėso. Taiga karingai kilstelėjo kumštį - Kas su manimi?! - kambarys jai atsakė tyla. Jos veidą iškreipė sielvartas. - Tiek tragedijų… Ir jos visos veltui. Nejaugi visa tai turės kartotis? - jos žvilgsnis ėmė klajoti po salę. Netrukus ji sukrito į savo kėdę ir ėmė spoksoti į grindis.
 - Ar dar kas nors turi ką pasakyti? - prabilo Heivas.
 - Aš turiu, - atsakė Drakas. - Andrėjau, prieš tris šimtus metų mano protėviai padarė klaidą. Reikėjo išžudyt ne pusę, bet visą tavo planetą!
 Toliau pasipylė įprasti, jau daug kartų girdėti grasinimai. Susirinkimas baigėsi be jokių įdomesnių įvykių. Visiems keliantis išeiti Taiga liko savo kėdėje. Salei ištuštėjus prie jos priėjo Heivas.
 - Nepyk, Taiga. Tokia mūsų prigimtis.
 Su lyg tais žodžiais ji liko visiškai viena.


 Taigai žygiuojant per erdvėlaivį jos balta suknelė plaikstėsi į šonus. Jai be perstojo atidavinėjo pagarbą aplinkui esančios įgulos narės. Tuo metu ji paskubomis rišosi savo plaukus į uodegą. Pagaliau pasiekusi valdymo punktą ji pasuko link kampe esančių metalinių spintelių.
 - Sveika sugrįžusi, generole.
 - Nekalbėkit su manimi kol neišlipau iš šito apipešiotos gulbės kostiumo, - erdvėlaivio operatorės sukikeno. Tuo metu Taiga ėmė skubėtai nusiiminėti savo suknelę ir vilktis karine uniforma.
 - Kaip sekėsi, generole? - operatorių akys blizgėjo smalsumu. Taiga baigė segtis uniformą.
 - Jie visi paskutiniai idiotai. Juos sutriuškinti turėtų būti lengva, - baigusi rengtis ji atsisuko į operatores. Ant jos pečių blizgėjo po septynias žvaigždutes, o ant krūtinės - begalė medalių.
 - Valio! - operatorės suplojo rankomis, tuomet uždavė Taigai po klausimą:
 - Kaip sekėsi vaidint?
 - Ar apmulkinot tuos idiotus?
 - Na, - Taiga pridėjo ranką prie smakro ir apsimetė mąstanti. - Sakyčiau, kad nusipelniau medalio už savo vaidybą! Arba už jų kvailumą!
 - Su visa įmanoma pagarba, generole. Nemanau, kad jis tilptų tarp visų kitų, - prakalbo erdvėlaivio kapitonė. Žema baltaplaukė mėlynakė moteris. Atitraukusi akis nuo ekrano ji atsisuko į Taigą. - Generole, kokia situacija?
 - Mus garantuotai puls. Pirmiausiai greičiausiai iš Blauzo, nes ta planeta arčiausiai. Man rodos jų atstovas buvo vardu Drakas? Sėkmingai įtikinau juos visus, kad Eridani lyderė - taikos siekianti kvailutė. Taigi pulti gali bandyti bet kas, - Taiga staiga susijuokė. - Ak, tiesa. Po susirinkimo prie manęs priėjo Vakuso planetos atstovas. Ėmė aiškinti, kad “tokia mūsų prigimtis” ir paprašė manęs “nepykti”, - operatorės nusikvatojo.
 - Jis neklysta, - pridūrė viena iš jų.
 - Laukiu nesulaukiu, kol galėsiu ištaškyti jam smegeninę, - tarė Taiga su malonumo pilnu balsu. - Tuomet galėsim atkeršyti už tai, kas įvyko prieš šimtmetį, - kambarys tiesiog užsiliepsnojo neapykanta, skildančia iš visų, jame esančių.
 - Ar buvo sunku vaidinti? - išblėsus pykčiui galiausiai paklausė kapitonė.
 - Ne. Prisiklausiau sapaliojimų apie taiką, kai vienijau Eridani. Dabar tereikėjo atkartoti tai, ką jau girdėjau šimtą kartų. Tik apsiverkti deja nepavyko, bet panašu, kad patikėjo ir be to, - Taiga pasuko galvą į priekinį erdvėlaivio langą. - Nustatyk kursą į Eridani, turim spėti pasiruošti karui.
 - Klausau, generole, - erdvėlaivio kapitonė pirmąkart per visą pokalbį nusišypsojo.


 Eridani buvo septinta pagal eiliškumą Hoši planeta. Jos populiaciją sudarė Lehibės - milžiniškos moterys. Kelionė nuo asteroidų žiedo, kur vyko susirinkimas, iki Eridani truko kelis mėnesius.
 Grįžus namo planetos monarchei prasidėjo karo laukimas. Kasdienis dangaus stebėjimas, radarų tikrinimas. Taip slinko diena po dienos. Kol galiausiai maži taškeliai ties debesimis virto priešų laivynu. Pulama buvo sostinė, kaip Eridani moterys ir buvo nuspėjusios.
 - Dar ilgai, kol galėsim pradėti juos žudyti? - paklausė Taigos mergina gelsvais plaukais ir žaliomis akimis. Ji dėvėjo tokią pat uniformą kaip ir Taiga, tik ant pečių buvo po penkias žvaigždutes. Ir šiek tiek mažiau medalių ant krūtinės.
 - Dar teks palaukti, Ema, - kartu su kitomis karėmis jos stovėjo ant išorinės sostinės sienos. Visos buvo ginkluotos. Apie liemenį jas puošė ilgos grandinės sujungtos su kokiu nors ginklu. Arbaletu, ietimi ar kardu. Ties dubeniu jos vilkėjo keistus metalinius diržus. Jų rankos ir kojos buvo papuoštos šarvais, taip pat iš metalo. Jos stebėjo besileidžiančius priešų erdvėlaivius.
 - Net jeigu gražiai paprašysiu? - Ema sudėjo rankas tarsi melstųsi. Taiga atsiduso.
 - Net jeigu gražiai paprašysi, - Blauzo erdvėlaiviai sėkmingai nusileido ant planetos paviršiaus. Netrukus iš jų pasipylė kariai.
 - Ar jau? - Ema ėmė klausinėti tarsi vaikas.
 - Dar ne, - priešo kariai stojo į rikiuotę. Vis daugiau ir daugiau jų pasipylė iš erdvėlaivių.
 - Ar jau?
 - Dar ne, - netrukus visi jie išsirikiavo. Praėjus minutei tylos pasigirdo balsas. Jis striginėjo ir trūkčiojo, bet aidėjo per visą mūšio lauką:
 - K… lba Dra… as Ada… a Ra… iny Orok…
 - Ar jau? - Taiga neatsakė.
 - Jei… per art…jančias… tris…ešimt mi…učių… Taiga… For…is T…uyoi… an Er… dani n…pasiduos… mūsų… kariuom…, pulsi…me mie…tą! - transliacija nutrūko.
 - Jau, - Taiga sviedė savo ietį į priešo gretas. Po akimirkos jos pavyzdžiu pasekė ir kitos karės. Jai truktelėjus grandinę į savo pusę ši ėmė ją traukti ieties link. Netrukus ji skriejo per orą link priešo kariuomenės. Ore ji aktyvavo savo diržą, iš jo iššoko ašmenys ir ėmė suktis neįtikėtinu greičiu. Jai nusileidus prasidėjo skerdynės: diržas buvo tobulame aukštyje nupjauti galvas aplinkiniams, o ieties pagalba buvo galima lengvai papjauti ne vieną karį.
 Išžudžiusi artimiausius priešus ji vėlgi sviedė savo ietį tolyn. Apsitaškiusi krauju ir mėsos gabalais ji skriejo per mūšio lauką, be perstojo žudydama. Blauzo kariai buvo nepasiruošę mūšiui. Iš jų aprangos ir ginklų Taiga sprendė, kad per praeitą šimtmetį karo pramonė Blauze pažengė mažai. Jie užmigo ant savo laurų. Taiga nusišypsojo. Jos kerštas tapo dar saldesnis.
 Netrukus ji pasiekė erdvėlaivius. Ją pasivijo Ema.
 - Eik užmušk tą Blauzo vadeivą, aš pridengsiu tavo užnugarį, - Ema užsimojo kalaviju ir nurėžė vienam iš karių galvą.
 - Ačiū, - Taiga įbėgo į artimiausią erdvėlaivį. Jei jame nerastų Drako, išžudytų visus ir nubėgtų į kitą. Laimei, Drakas pasitiko ją su kardu rankoje. Jo veidas tiesiog degė įniršiu. Netaręs nė žodžio, jis pasileido Taigos link su riksmu, bet ji lengvai atmušė jo smūgį. Kaip ir eiliniai Blauzo kariai, Drakas buvo neįtikėtinai šiam mūšiui nepasiruošęs. Tapo akivaizdu, kad jie tikėjosi lengvos pergalės. Tokios, kaip prieš šimtmetį. Jų nelaimei, kol jie džiūgavo savo pasiekimais, Eridani moterys praleido visą amžių besiruošdamos šiai akimirkai. Drakas vėlgi puolė Taigą, bet ši išmušė kardą jam iš rankų ir, viena ranka pagriebusi jo pakaušį, kita į kaklą jam įrėmė ietį. Praėjo įtempta tylos minutė.
 - Tu pasigailėsi! - galiausiai prakalbo Drakas.
 - Labai abejoju, - Taigos balsas buvo ledo šaltumo.
 - Kiti sąjungininkai už mane atkeršys! - Drakas griebėsi šiaudų.
 - Ak, tai jūs dar vis sąjungininkai? Matau, kad per šimtą metų, ne tik jūsų kovos įgūdžiai išliko tie patys.
 - Išsiuntėme žinutę, jus puls visa Hoši planetų sistema!
 - Puiku, - Taiga išsiviepė nuo ausies lygi ausies. - Mes tik to ir laukiame, - ji paleido Draką, šis ėmė sprukti tarsi žiurkė. - Prieš šimtą metų, - Taiga užsimojo ietimi. - Dvylikos planetų sąjunga išžudė beveik visą Eridani populiaciją, - ir sviedė ją Drako link. - Dabar, - ietis įsmigo į Drako nugarą, perdūrdama širdį. - Mes tiesiog pasirūpiname, kad gautumėte tai, ko nusipelnėt, - lėtai, lyg tingus grobuonis, Taiga priėjo prie Drako lavono ir ištraukė iš jo savo ietį. Tuomet atrėmė ją į petį ir pasuko lauko link.
 - Ką, jau baigėsi linksmybės? - lauke tvyrojo siaubingas kraujo ir žarnų dvokas. Skerdynių lauke vaikščiojo Eridani karės, pribaiginėdamos įvairius leisgyvius. - Kokie nuostoliai? - paklausė Taiga, priėjusi prie Emos.
 - Katrina išsisuko koją, - atsakė Ema su atodūsiu.
 - Ir viskas? Einasi daug geriau, nei tikėjomės, - Taiga su malonumu apžvelgė mūšio lauką
 - Išgavai ką nors naudingo iš Drako?
 - Sąjunga dar vis egzistuoja, - Taiga pažvelgė į Emą. - Ir ketina mus pulti.
 - Tai turėsim progą paskersti juos visus? Absoliučiai nuostabu! - Ema netvėrė džiaugsmu.
 - Taip. Nors per susirinkimą visi kivirčijosi, apsimesti silpna planeta pravertė: kaip matant visi sukibo į vieną, - Taiga pasuko sostinės link. Kaulai traškėjo jai po kojomis. Nors mūšis buvo laimėtas, dar ne vienas jų laukė. Saldusis kerštas dar tik prasidėjo.