Amžinybės parabolė

Šitoks laikas išblaškytas lūkesčių sulaikyti tave...
lyg įelektrintą vandenį tarp sielos pirštų
ir jų plyšiuose lyg išbalintam to laiko lape
tu be gėdos bučiuoji tikrovę, rašančią sapną –
jame amžinybės parabolė akimirkos kreivėmis virsta
sintetinio šokio ritmu, nejučiom, kol ramu,
tai kas laikina – miegančias baimes, naivumą, iliuzijas
amžinybės šešėliams paskirsto
Ir aš patikiu, kad tai, kas laikina, yra saugu –
po tavo oda tyliai prisiglausti. Per intymu
vienai akimirkai? Ar tu išgirstum
jei ją labai labai lėtai atkelčiau,  nesusiveltų
nė viena joje įamžinta istorija
tik galbūt virstų
akimirka jų rolėmis, nesiunčiamoms net dabartin
be skrupulingai išspausdintų laiko banderolių
Ir  tu išgirstum...
mane arti
kur amžinybė sąlygų nekeltų...

(2021. 04. 22)