Visos pasaulio spalvos II

„Kai maniau, kad mokausi gyventi - iš tikrųjų
          mokiausi mirti“ - Leonardo da Vinci.

Bilietai į zoologijos sodą - tada vaikystėje, lyg ir išmečiau juos į šiukšliadėžę už kampo užeigoj. Motinos skambučiai vakarais, kai ilsėjausi užsienio kurortuose - tada aš klausiausi skambučio melodijos gulėdama vonioje ir net nesivargindavau pakelti ragelio. Pirmą dieną universitete praleidau su įtampos kupinomis mintimis apie prasidėjusį naują gyvenimo etapą ir varginančią mokslų pradžią. Deja, net tada negebėjau pranašauti ateities...

Su juo susipažinau antrame kurse, bendrabutyje. Tiek iš pirmo, tiek iš antro žvilgsnio atrodė simpatiškas jaunuolis, padėdavęs tvarkyti kitų bendriko gyventojų srutas, ir prišiukšlintus miegamuosius, ko buvo pilna kiekvieną dieną. Padarydavau jam kavos arba karšto vyno prieš paskaitą ir nunešdavau į jo kambarį. Jis dažnai nurašinėdavo nuo manęs per atsiskaitymus, dėl ko vadindavau jį „besarmačiu“.

Jis nebuvo mano vaikinas. Net nebuvo mano draugas. Tiesą sakant, per visą pažinties laiką nei vienas iš mūsų nėra pajutęs kažko daugiau, nei simpatijos ar palankumo kitam jausmo. Ir nereikėjo patirti. To puikiai užteko. Tačiau tą vakarą kažkas manyje sukirbėjo...

- Tai ar važiuosi ten...?  Mano draugai... - pamenu, vakare gerdama karštą vyną primygtinai spaudžiau jį ten vykti į tą nelemtą vakarėlį.
- Tavo suknisti draugai, - jis, apsimestinai nutaisęs apatišką miną, burbtelėjo, - man mažiausiai rūpi. Tu žinai, kad... nei aš, nei mano „chebra“ su tavo draugeliais filosofais neturi nieko bendro ir...
- Klausyk, o aš neturiu nieko bendro su tavo šūdžiais. Jeigu neisi ten su mano draugais...
Pamenu, laikrodis tada mušė pusę šešių. Žmogaus smegenys veikia labai keistai - savotiškas apsisaugojimo mechanizmas.
- Gerai, bet...
- Žinau, žinau ką nori pasakyti. Kvailų sandorių nesudarinėju. Okay, veskis ten savo bičiulius, tačiau aš būsiu su savo draugais, o ir tau nepakenktų „background'o“ pakeitimas.
Jis nutaisė nerimastingą veido išraišką, ir per tiek pažinties laiko žinojau -ji reiškia pritarimą. Nuėjau ieškoti išeiginių drabužių...

Jų buvo daugiau, nei aš tikėjausi. Jie irgi nebuvo „morozai“, ko aš irgi tikėjausi. Nebuvo jie kvaili hipiai, nebuvo „tūsų“ vaikai per tarybinius ausinukus klausantys 80- ųjų muzikos. Man jie buvo... nesuprantami.
O tai ir buvo visko pradžia.

- Tau kokteilio, ar...?
- Vyno. Du. Ir nealkoholinio alaus.
Pamenu, jis įžengęs į barą nebuvo apsivilkęs kažkaip nekasdieniškai - nudėvėtos kelnės, spiritiniais mišrių žolelių kvepalais atsiduodantis švarkas, juodi pagal brandą padirbti batai. Jis buvo žavus savo charizma, savo entuziazmu, ir, pats tą jusdamas, nenorėjo to sudirbti jokiais priedais. Deja, nejuto kas vyksta aplink jį. Ir kokius žmones traukia jo charizma...

Aš kai ko jai nepasakojau. O kai ko ir neatsiminiau. Nepasakojau, kad rūkiau žolę barake su juo. Nepasakojau, kad vyno ėmiau nei du, o keturis. Nepasakojau, kad kai dirbau tame nelemtame striptizo klube, jis irgi būdavo mano klientas... tiesą sakant, jeigu viską papasakočiau, nemanau, kad vis dar būčiau auka. Kitų akyse būčiau tiesiog parsidavėlė.. kekšė. Tokia esu viso universiteto akyse. Kodėl mane tokią turi matyti motina?

- Aš labai atsiprašau.
Matau jos akyse ašaras, ir nežinau, ar mano istorija ją išties sugraudino, ar tai tiesiog refleksas. Įpyliau jai kavos, tokios karštos, kokią man ji užpildavo vaikystėje.
- Šiuo atveju tavo atsiprašymas mažiausiai kvailas. Aš pilnametė ir...
- Nesvarbu, ar tu pilnametė. Tu ten vis dar studijuoji?
- Taip, aš ten... jo, studijuoju. Na žinai ateitis ir... reputacija. Nežinau ar teistam žmogui pavyks ją susigrąžinti.
Teistumas. Byla. Areštas ir straipsnis už prostituciją. Išsisukimas nuo baudžiamosios atsakomybės. Toks mano gyvenimas...
- Aš kartais jaučiuosi kaip filme... ir nežinau, kas aš. Tas nusikaltėlis ar auka..
Motinos akys pakrypo į sieninį laikrodį, tačiau žinau, apie ką lakstė jos mintys.
- Jeigu gyvenimas filmas, tada... pabaigą sukurti galime patys.
Šį kartą scenaristas buvau ne aš. Tačiau nutylėjau