Kas sekantis??

Po pamokų užėjau pas draugę. Sėdim jos kambary ant lovos ir rūkom. Jos tėvai namie, bet jau ir jie nebeprieštarauja. Rūkom, nes kitaip jau nebegalim. Mums per sunku. Jau visi tą supranta. Grįžus namo tėvas pasiūlo cigaretę. Nes jau niekas kitas nebepadeda. Kylantis į viršų dūmas šiek tiek nuramina. Neregiai nerūko todėl, kad nemato dūmų. Tad aš džiaugiuosi kol galiu.
Mano geriausias draugas pakraupęs. Jam jau 19 – iolika.
- Kad aš rūkau kai man sunku, manęs nestebina, - sako jis. – Bet kai dėl to pačios priežasties rūko 15 – iolikmetės....
Toliau jis išsako krūva rusiškų keiksmažodžių.
Taigi sėdim ir rūkom. Aišku, galėtume verkt, bet jau nebeliko ašarų.
- Jaučiuosi kaip sušiktam realybės šou, - sako draugė ir prisidega naują cigaretę.
Linkteliu ir išpūčiu dūmus.
- Užvakar iškrito vienas, vakar antras, šiandien trečias. Likom penki, - tęsia draugė. – Kas kris sekantis?
Čia kalbam apie draugus. Likom penki. Visi kiti iškrito. Patys atsisakė savo teisės į didijį prizą. O mes likom... Tačiau jaučiamės kaip Jolkos – Raudonos. Padarytos ir paliktos... Mūsų Psichas iškrito vakar... Jis vis dar skambina, nori grįžti atgal. Nepavyks. Taisyklės neleidžia.
- Išvažiuokim kur nors, - siūlau draugei.
- Kur? – ji purto galvą. – Nepavyks. Mes galim kalbėti, bet niekada to nepadarysim.
- Žinau, - užgesinu cigaretę ir išeinu namo.
Einant galvoje sukasi tik viena mintis: „Likom penki. Kas kris sekantis?? “