Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Ji užpuolė mane anksti ryte ― didelė pūkinė antklodė su keturkampa skyle užvalkalo vidury. Užklupo mane vos atsikėlusią, suveltais plaukais, traiškanotom akim, dar beveik miegančią. Jos pūkiniai čiuptuvai beregint apsivijo man kaklą ir liemenį, tvirtai supančiojo kojas ir rankas, ir aš pajutau, kaip mano antklodės gniaužtai iš lėto, bet neišvengiamai užsiveržia, traiškydami šonkaulius ir stumdami iš krūtinės paskutinius deguonies likučius.

Aš nustojau kvėpuoti.

Žinoma, prieš mirtį daužiausi lyg žuvis išmesta į krantą, iš paskutiniųjų mėgindama nuplėšti nuo savęs patrakusią antklodę ir ištrūkti iš jos siaubingų rankų-kampelių, už kurių mes laikydavomės vaikystėje, ir kurias pasikišusi po skruostu, visada užmigdavau regėdama spalvotus sapnus. Bet didžiulė pūkinė antklodė išprotėjo ir galiausiai uždusino mane.

Aš numiriau.

Tai buvo keista patirtis. Tik po savo mirties kuo aiškiausiai suvokiau, kad nėra jokio Rojaus ir Pragaro, jokios mistinės žmogiškojo gyvenimo tąsos ― taip pat nebuvo. Pasirodo, nebuvo nieko apie ką kalbėjo kunigai ir teologai, netgi nieko panašaus į tai, apie ką postringavo mūsų garbūs filosofai. Deja, pasaulis visuomet lieka koks buvęs. Klajojančių ir laukiančių atgimimo dvasių, tiesą pasakius, man taip pat neteko sutikti. 

O gal viskas dėl to, jog aš nebeturėjau akių? Nebeturėjau klausos ir uoslės organų! Skonio aš taip pat nejutau! Nežiūrint į tai, mane aplankė dar vienas sukrečiantis ir aiškus suvokimas: dabar aš pati pasijutau didžiuliu pūkiniu keturkampiu. Matyt, grobikiška antklodės sąmonė kovos metu kažkaip palaužė mano protą, ir dabar mes tapome vienu neatskiriamu kūnu. Tačiau tikrovėje žmogiškas intelektas vis dėlto parodė savo galią ir palaipsniui išstūmė žemesnės rūšies sąmonę. Žmogus nugalėjo. Bet žmogus jau nebuvo žmogumi. Jis buvo antklode.

Savaime aišku, man atsidūrus tokioj padėty, teko iš naujo atrasti gyvenimą ir pakitusią pasaulėjautą. Prieš tai turėta patirtis tapo visiškai nereikalinga. Išlikęs lytėjimo pojūtis man suteikė viską apie ką galėtų svajoti antklodė. Aš mokiausi vienu prisilietimu pajusti kas atsigulė po manimi, apie ką galvoja, ar greitai užmigs. Galėjau matyti net sapnus ir svajones. Ak svajonės... Po teisybei, viskas tebuvo tik mano sapnai ir svajonės...
 
Bet vieną kartą atsirado tas, kuris pirmas manimi užsiklojo. Taip nutiko ir kitą naktį. Ir dar kitą... Pagaliau! Pagaliau aš pasijutau tikra antklode, tokia minkšta ir šilta tartum debesėlis. Aš negalėjau atsistebėti, kaip stipriai galima prisirišti prie to, kurį šildai kiekvieną naktį.

Aš pamilau.

Suprantama, tai buvo meilė be atsako ― didi ir pasiaukojanti meilė ― juk aš apie ją negalėjau niekam papasakoti. Tas jausmas tapo svarbiausiu mano gyvenime. Kiekvieną dieną vis stipriau jis plazdėjo mano viduje lengvais margaspalviais pūkeliais. Aš mylėjau be išlygų, net kai mane įmesdavo skalbyklėn, paskui ilgam palikdavo džiūti, o vasarai atėjus, pakeisdavo ne tokiu maloniu ir pūkuotu apklotu. Žinojau, kad netrukus mane suras antresolėje ir aš vėl be jokios nuoskaudos atiduosiu visą sukauptą švelnumą ir šilumą. 

Tačiau, laikui bėgant, viskas pradėjo keistis. Tarp mūsų atsirado Kitas. Jis šaukė naktimis, draskė mano žmogų nagais, ir visą tai aš turėjau iškęsti. Dar daugiau, dabar man teko savo meilę dalinti jiems po lygiai. O ką aš galėjau, jeigu taip nusprendė mano mylimas žmogus? Dariau tai iš begalinio atsidavimo, bet mano gėlėtas užvalkalas šiurpo ir ėjo pagaugais, kaskart paliečiant svetimą kūną. Ir tai, toli gražu, nebuvo baisiausia.

Sykį mane numetė ant grindų, kad užkločiau kitus man nepažįstamus žmones. Šitaip kartą nutikus, aš buvau visam laikui atiduota ateinantiems į svečius draugams. Žinoma, mano viduje viskas priešinosi, bet aš tyliai sutikau su viskuo vardan savo mylimojo. Mėginau save įtikinti, kad čia nėra jokios išdavystės, kad esu priversta taip elgtis ne savo valia, tačiau jausmas, jog darau kažką neleistiną ir neteisingą, vis tiek tūnojo kažkur giliai mano pūkinėje sieloje. Bet ir tai dar nebuvo dugnas.

Vieną dieną mane sugrūdo į maišą ir išvežė į suklypusį namelį prie ežero. Jeigu prieš tai jaučiau purvą tik sieloje, tai dabar ant manęs vis dažniau nukrisdavo picos ir ledų kąsniai, mane išmargino vyno ir kečupo dėmės, pradegino laužo žarijos, perdūrė aštrios šakos, kai iš manęs statydavo palapinę vaikams.

Nežiūrint į nieką, aš vis dar mylėjau.

Bet po kiek laiko mane išmetė į priplėkusį rūsį ir užmiršo. Čia buvo tik voratinkliai, pelėsis ir tamsa. Tuomet supratau, kaip viskas beprasmiška. Net vaikai nebenorėjo su manimi žaisti ir klotis. Niekas manęs neieškojo ir nepasigedo, manęs tiesiog neliko žmonių atminty.
 
Aš merdėjau. Šitaip praėjo daugybė tamsių ir vienodų dienų...
 
Vieną rytą, tokį pat beviltišką kaip ir kiti rytai, į mano tamsią pašiūrę prasiskverbė spindulys, pažadinęs iš letargo. Tas menkas šviesos ruoželis sugrąžino man viltį. Staiga aš supratau, kad mano mylimas žmogus paprasčiausiai susipainiojo, kad jis dar gali pajusti tikrąją meilės galią, kad mums lemta susigrąžinti kas prarasta ir susijungti lyg dviem vieno kūno dalims.

Aš nutykojau jį ir užpuoliau. Akimirksniu supančiojau mano glėbyje bejėgiškai spurdantį kūną, apsivijau mylimojo kaklą, ir jis pagaliau suprato. Jis liovėsi priešintis. Jis nurimo mano mylinčiose klostėse.
2021-04-13 23:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-04-25 01:53
Damastas
111per=i8r4jim7
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-04-14 18:22
Nuar
Trūksta tik užrašo: "Čia buvo Miego paralyžiaus demonas".
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą