Vienam labai senam name
Palėpė tūno apleista.
Joje – rakandų įvairių,
Palikę nuo senų laikų.
Skrynia, ratelis ir kėdė,
Spinta, suoliukas ir dėžė...
Kažkas ten krebžda – įdomu,
Gal koks žvėrelis – kiek baisu.
Šeškiukai, rodos, keturi,
Žiemot nusprendė čia visi.
Ir susikūrė sau namus.
Čia tiek landų, pasiaust smagu.
Tvarka palėpėj kiek keista:
Daiktai nuvirtę, nešvara.
Kaip išprašyti tuos svečius?
Problemų, aišku, daug dar bus.
Ir vieną naktį, kaip žinia,
Laputė sėlino slapčia.
Išgirdo krebždančius šeškus,
Užšoko pasmalsaut – kas bus!
Ir kas ten dėjosi po to,
Išgirdo tik sarginis šuo.
Amsėt pradėjo dar garsiau,
Aidėjo miškas, ir toliau.
Pakilo dulkių debesis,
Kudašių nešė pulkas šis.
Pirmiau šeškiukai keturi,
Už jų – laputė – ji drąsi.
Sarginis šuo – am am! – pirmyn,
Ir dar kažkas jam įkandin...
Taip išsisprendė problema,
Tiktai palėpė sujaukta.