Kai baigsis pavasaris VIII (I)

AŠTUNTAS SKYRIUS (1)

Netikėtai Vilnius tapo neįtikėtinai svetingas. Ji gyveno čia jau antrus metus, tačiau kažkodėl tik dabar gyvenimas sostinėje ėmė darytis daug patrauklesnis. Sekdama pro autobuso langą skriejančius vaizdus Joana pasidžiaugė, jog Vilniuje žymiai šilčiau nei vėjuotoje Klaipėdoje. Net gamta, rodės, čia anksčiau pabudo iš žiemos miego, – svarstė bandydama pateisinti tokį netikėtą jausmų pasikeitimą sostinės atžvilgiu.
Juk  prie to nė kiek neprisidėjo tai, kaip ji jaučiasi būdama su Vilma bei Kristina. O kuo jau čia dėta Mariaus šypsena, kuria jis apdovanodavo jiems retkarčiais prasilenkiant?
Marius. Jis ir vėl jos mintyse. Vilma buvo teisi – pamatęs Joaną, įsijautusią į jojiko vaidmenį, jis nė kiek nepasibaisėjo. Ši mintis kėlė šypseną. Ir dabar jis laukia jos stotelėje. Ši mintis keistai kuteno paširdžius. Gal nereikėjo prašyti jo pagalbos?.. Juk jis greičiausiai turėjo svarbesnių dalykų, nei jos kvailos tašės. Vis dėl to, šįkart mama nepagailėjo vaišių ir gerokai perkrovė rankines. O vėliau ėmė jaudintis, kad dukrai teks tempti tokius sunkius nešulius. Kai Joana prasitarė, kad galėtų paprašyti pagalbos, mama įdėjo dar du stiklainius agurkų, į apstulbusios dukros žvilgsnį atsakydama: „Atsidėkosi vaikinui už pagalbą. Niekada nelik skolinga vaikinams. “

– Jau gundausi paragaut tų tavo mamos agurkėlių, – nusijuokė Marius pakilnodamas rankinę. Jis, kaip visuomet, pasitiko ją žavia pribloškiančia šypsena. Vaikinas dėvėjo plėšytus džinsus ir tamsius trumparankovius marškinėlius, po kuriais ir vėl gundomai slėpėsi ausinuko laidas. Ir kodėl kaskart jis atrodo vis patrauklesnis?
– Ar šįkart nesidrovėjai ir pasiėmei dvigubai daugiau? Nu, kad jau turi padėjėją?
– Mielai pavaišinsiu, – šyptelėjo Joana, – Mama ir tau įdėjo porą stiklainių. Už pagalbą.
– Oho, kaip netikėta.
– Sakė, kad neturėčiau likti skolinga. Jos manymu, gali paprašyti atiduoti skolą, – nusijuokė.
Ši mintis Marių prajuokino. Nors ir labai knietėjo kaip nors nederamai pajuokauti, susilaikė.

– Šįkart grįžai ankščiausiai, – pasakė pastatęs rankines prieškambaryje. Merginų dar nebuvo, o kambarys buvo tuščias ir neįtikėtinai tvarkingas. – Galėsi pasimėgaut tyla.
– Tiek čia to mėgavimosi, – nervingai atsiduso. – Turiu paruošti rytojui visokias lenteles ir diagramas... Visai nesigaudau Excel programoje, tai nusiteikiau užtrukti visą amžinybę.
– Galiu užmest akį, jei nori.
– Moki dirbti su ta programa?
– Informatikos studentui kaip ir nuodėmė būtų nemokėt, – šyptelėjo. – Ypač, paskutiniam kurse.
– Puiku, tuomet paruošiu arbatos, – nudžiugo Joana. – Paragausi ir mamos sausainukų.
Jiems besriūbčiojant arbatą, Marius išaiškino pagrindinius programos principus, parodė keletą sparčiųjų klavišų, paaiškino, kaip susidėlioti lenteles. Joana sėdėjo šalia įdėmiai sutelkusi žvilgsnį į kompiuterio ekraną, šį tą pasižymėdama užrašų knygelėje.
– Tai ką, panelyt, dabar parodyk, kad pamoka nenuėjo veltui, – atsikėlė atlaisvinęs kėdę.
– Ach, žinoma, kaip ir pirmąkart, – prisiminė jo pirmą apsilankymą. Joana persėdo ir ėmėsi darbo Mariui akylai stebint už nugaros. Keletą kartų nepavykus skaičius paversti diagrama, ji kiek suirzo.
– Ar čia turiu spausti?
– Ne, – palinko virš Joanos ir, kiek prisiglaudęs dilbiu, paėmė pelę iš jos delno.
    Jų rankoms susilietus Joanos krūtine žaibiškai nuvilnijo jaudinantis šiurpuliukas. Ji staigiai atitraukė ranką.
    Marius, pajutęs malonų virpulį nubėgantį jo kūnu, sumišo ne ką mažiau. Tačiau tarsi nieko nebūtų įvykę atsikrenkštė ir toliau vedžiojo pele, pateikinėdamas nurodymus jau kiek prikimusiu balsu.
Tačiau jos akys žvelgė kiaurai ekraną. Ji sėdėjo lyg įbesta ir vienintelis dalykas, kurį dabar galėjo jausti – tai, kaip virpa jos kūnas. – Privalai atsipeikėti. Dabar!
– Aišku, jau supratau, – suskubo atsakyti į jo klausimą, kurį vos išgirdo per užplūdusių jausmų bangą.
– Puiku, – pasakė nerūpestingai, vis dar slėpdamas sumišimą.

  Kai Marius pagaliau išėjo, Joana panardino veidą delnuose ir šypsodamasi papurtė galvą.
– O, Dieve, – sukuždėjo pajutusi sėdinti permirkusia nugara.  – Turbūt arbata buvo per karšta. O dar ta saulė, prikaitinusi kambarį... – Ji pravėrė langą ir, pripildžiusi plaučius gaivia pavasario vėsa, ėmė save raminti: – Viskas gerai. Čia tik natūrali reakcija, Joana. Tai buvo tiesiog naujas, nepažįstamas prisilietimas. Taigi, visiškai normalu taip jaustis. Nėra ko panikuoti – tu vis dar myli Andrių.

  Vis dar jausdamas keistą atgarsį kūne Marius bandė susivokti kas čia, po galais, ką tik įvyko. Kodėl jis iš vis pasiūlė jai savo pagalbą? Juk paprastai po visų nuoskaudų į dideles bendrystes su merginomis nesivėlė.
  Turbūt tai jos draugiška natūra taip jį paveikė. Taip. O kas gi daugiau? Ji šauni, graži mergina, tad jo kūnas reaguoja taip, kaip bet kurio kito vyro. Ir nors jis jau ilgą laiką taip nesijautė, nusprendė per daug į tai nesigilinti.