Kai baigsis pavasaris VII

SEPTINTAS SKYRIUS
Joana
Prieš trejus metus

Paskutinis Liepos savaitgalis Klaipėdoje įprastai baigdavosi triukšmingai – miestas ūždavo jūros ritmu. Dar nepasiekus senamiesčio juos jau pasitiko kepamų vaflių, spragėsių ir keptos duonos kvapai. Artėjant link Tiltų gatvės, kur paprastai prasidėdavo žmonių šurmulys, buvo vis labiau girdėti muzika – džiazo, roko ir pop-dainų mišinys, skambantis iš įvairių miesto kampų. Joana čiupo Andrių už rankos ir nusitempė apžiūrėti mugės gėrybių. Prekybininkų palapinės, nusidriekusios palei visą Danės upę, viliojo kvapais, vaizdais bei garsais. Ji stabtelėjo prie papuošalų ir ilgai nužiūrinėjo dailius rankų darbo auskarus. Ryškiai žali akmenukai taip derėtų prie jos akių...
– Kokia kaina? – pasisvėręs per prekystalį užklausė Andrius pamatęs, kaip sužibo merginos akys nužiūrinėjant papuošalą. Išgirdęs atsakymą nesiderėdamas išsitraukė savo odinę piniginę ir padavė pinigus. Joana nespėjo net mirktelėti, kai auskarai jau buvo jos delne, supakuoti rausvoje mažoje dėžutėje.
– Andriau, aš... Tai per brangu, – pasakė nustebusi, kaip greitai viskas įvyko.
– Tu jų verta, – nusišypsojęs pabučiavo ją į kaktą.
Joana spygtelėjo ir užpuolė jį staigiu apsikabinimu.
– Puiku. O dabar einam. Girdėjau šiandien koncertuos Mamontovas, – paėmęs ją už rankos patraukė Teatro aikštės link.

Po beprotiškai smagaus koncerto, maloniai pavargę bei linksmi, jie pasuko link Danės krantinės. Žmonės būriais traukė kas kur: į kavines, kitus koncertus, dar vis tebeveikiančią mugę.
Jiedu įsitaisė jaukioje senamiesčio kavinėje prie pat upės. Ant stalų degė žvakės, vandenyje atsispindėjo šventės šviesos, nusidriekiančios iki pat Senosios Perkėlos. Andrius, paėmęs nuo kėdės apklotą, apjuosė juo Joanos pečius, o pats apsivilko savo akinamai baltą megztinį, puikiai derantį prie įdegusios jo odos. Pro šalį praėjo būrys jaunuolių, linksmai traukiančių „Neliesk mano damos, neliesk“, pritariančių Cicino balsui, sklindančiam iš gretimos užeigos.
Andrius atsivertė meniu. Joanos dėmesį patraukė jaunimas, keliantis taures dideliam garsiam žvangtelėjimui.
– Gal galėtum užsakyti man šviesaus alaus? – su viltimi akyse paprašė.
– Atsigersi, kai užaugsi, – atsakė vis dar dairydamasis po valgiaraštį.
– Kąąą? – jai atvipo žandikaulis. Jau geriau būtų pasakęs, kad bijo baudžiamosios atsakomybės.
– Apsieisi, – atsakė nepakėlęs akių.
Joana atsilošė kėdėje, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir pakreipusi galvą susiaurino žvilgsnį.
– Tu juk puikiai supranti, kad kitą mėnesį man nebereikės tavęs to prašyti, taip?
Andrius atrėmė nugarą į kėdę. Įsispitrijęs į šalimais ūžiantį jaunimą, burbtelėjo pusę lūpų sau po nosimi:
– Žinau. 
– Dieve, Andriau, juk šventė. Negi mes negalim šiek tiek pasilinksminti?
– Aš maniau, kad būtent tai mes ir darėm visą šį laiką?
Joana šiek tiek pasilenkė į priekį ir pasidėjo ant stalo sukryžiuotas rankas.
– Andriau, gal pagaliau pasakysi man, kas vyksta?
Jis pavartė akimis.
– Kodėl tu susirauki vos pamatęs butelį ant mano tėvų stalo? O jei jie įpila man šiek tiek alaus, visuomet atrodai nepatenkintas?
– Aš tiesiog nenoriu, kad mano mergina išgėrinėtų. O dar alų. Visiškai netinkamas merginai gėrimas. Pasibjaurėtinas vaizdas. Beliko tik užsirūkyti cigaretę ir nusikeikti.
Joana giliai įkvėpė stengdamasi nepratrūkti. Anksčiau ji niekada nelietė šios temos. Didelio noro vartoti alkoholį ji neturėjo, tačiau toks draudimas ėmė gerokai erzinti.
– Gerai, tavo šeima nevartoja alkoholio. Šaunu. Manoji retkarčiais išgeria ir nematau tame nieko bloga. Tavo šeima... –
– Aš apie tai nekalbu, – nutraukė ją pabrėždamas kiekvieną žodį.
– Kodėl?
Jo žandikaulis įsitempė.
– Todėl, kad mano tėvas buvęs alkoholikas,  – iškošė. – Patenkinta?
Joanos kūnas atsitraukė iš puolamos pozicijos.
– Aš... aš nežinojau, – susirūpinusi pažiūrėjo į jį ir pabandė pasiekti ranka. Andrius staigiai atsitraukė ir pakilo kėdėje.
– Einu prie baro. Kitaip lauksim čia visą amžinybę.
Joana pažvelgė į jį neperprantamu žvilgsniu. – Ar jis ir dabar neketina atsiverti? Andrius vengdavo kalbėti apie jausmus. Jeigu kada ir pasidalindavo, tai darydavo tik jiems susirašinėjant.
– Andriau, tu negali nuo manęs slėpti savo gyvenimo. Prisiminimai amžinai tave persekios, jeigu juos laikysi savyje.
– Gerai, kaip suprantu, metas parvežti panelę namo, – paėmė nuo kėdės jos rankinuką ir padavė jai. Nurijusi kartėlį, Joana paėmė rankinuką ir atsistojusi persimetė jį per petį.

Jie važiavo tylėdami. Joana apsivijo rankomis ir nusisuko į langą. Praėjus kelioms ilgoms minutėms, Andrius ėmė lėtinti automobilį. Įjungęs posūkį atsistojo šalikelėje ir, nepaleisdamas vairo, įsmeigė į jį akis.
– Negalėdavau pakęsti to dvoko, – tyliai pradėjo.
Joana pasuko galvą. Išvydusi jo skausmingą žvilgsnį pajuto, kaip jai suspaudė širdį.
– Kiekvieną kartą išsiblaivęs jis žadėdavo mums nebegerti. Tačiau ir vėl grįždavo girtas, – jo Adomo obuolys sujudėjo jam ryjant seilę ir jis stipriau įsitvėrė į vairą.
– Aš tebuvau mažas, silpnas vaikas ir nesugebėjau jos apginti, kai jis užsimojo... – jo balsas nutrūko.
Joana nežinojo, ką atsakyti. Jis pirmą kartą atrodė toks pažeidžiamas ir... tikras.
– Dieve, Andriau, niekada nebūčiau pagalvojusi... – ji uždėjo ranką jam ant kelio. – Tavo tėvai atrodo tokie laimingi...
– Po to įvykio jis nebevartoja jau 15 metų. Suvokęs, ką padarė, negalėjo sau atleisti. Mama tai padarė už jį.
– O tu?..
Jis trūktelėjo pečiais.
– Dabar tu žinai. Prašau, nebegrįžkim daugiau prie šitos temos, – maldaujamai pažvelgė.
***

Joana tingiai pasirąžė savo mieloje, jaukiai sujauktoje lovoje. Į kambarį pro kiek praskleistas užuolaidas krito saulės spinduliai. Ant šviesos ruoželio lovos gale snaudė jos mylima Rainė paslėpusi snukutį pataluose. Buvo girdėti, kaip virtuvėje kepdama varškėtukus niūniuoja mama. Šitaip ji džiūgavo sulaukusi savo mažosios dukrelės. Gardus kvapas sklido po visus namus pasiekdamas Joanos kambarį pro vos praviras duris. Pilvas sugurguliavo priversdamas pakilti iš lovos. Ji paglostė Rainę ir ši murkdama atvertė pilvą.

– Siaubas, reikia nusivalyti langus, – susiraukė Elena tyrinėdama virtuvinį langą, kai Joana atsargiai sriūbčiojo karštą kavą. – Jau pavasaris, visos kaimynės seniai išsiblizgino, – žvilgtelėjo pro ne tokį jau ir murziną langą.
– Mam, geras tas langas. Nematei mūsų langų bendrabuty... – nusijuokė Joana, nužvelgusi susirūpinusį mamos veidą. Ar jai pačiai tas langas tikrai buvo toks murzinas, ar ji tiesiog nenorėjo pasirodyti prasta šeimininkė? Joana, prisiminusi pokalbį su Vilma, tyliai prunkštelėjo. – Štai iš kur paveldėjau tą norą visiems patikti. Prie ko čia tie broliai...
      Aptarusios pavasarinę namų ruošą, jos trumpai paplepėjo apie Joanos dienas Vilniuje, mama pasiguodė, kokie tušti namai liko jai išvažiavus. Malonų judviejų šnekučiavimąsi nutraukė skambutis į duris.
– Oho, kas čia toks ankstyvas? – pasvarstė Elena bėgdama link durų. –  Joana! – jau netrukus sušuko iš koridoriaus susižavėjimo kupinu balsu.
– Mam, aš tuoj!
Žinoma, tai buvo Andrius, tad ji jau skuodė į vonią valytis dantų ir plauti dar traškanotų akių. Juk negalėjo jam pasirodyti tokia. Laiko pasidažyti blakstienas ar persirengti pižamą buvo per mažai.
Pravėrusi savo kambario duris rado Andrių stovintį su balta rožių puokšte rankose, svarstantį, kur prisėsti – ant jos nepaklotos lovos ar ant rūbais apkrauto fotelio.
– Atleisk, nespėjau susitvarkyti, –  skėstelėjo rankomis ir puolė kloti lovą.
– Nieko tokio, aš jau pripratau, – meiliai nusišypsojo ir, pagavęs ją už liemens, patvarkė jos į šalis styrančią ševeliūrą, – Nors ne, –  kiek pavėlė jos plaukus, –  taip atrodai gana žaviai.
Jis priglaudė ją prie savęs ir įsisiurbė į lūpas. Joana paslapčia paglostė savo plaukus norėdama sustatyti juos į vietą.
–  Ačiū, – godžiai pauostė  gėlių žiedlapius. – Kodėl toks ankstyvas?
– Norėjau nustebinti. Pasiilgau tavęs.
– Aš taip pat, – šyptelėjo ir netrukus perkreipė lūpas.
Andrius klausiamai pažiūrėjo į ją.
– Žinau, tau tai nepatiks, bet... Pažadėjau Kamilei ir Pauliui, kad susitiksime su jais, – kaltai pažiūrėjo į Andrių, vis dar apsikabinusi rožes.
Jo žvilgsnis apniuko.
– Grįžti tik kas antrą-trečią savaitgalį ir nori jį praleisti su draugais? – jis ėmė ieškoti kur atsisėsti ir, neradęs vietos, suirzo.
– Žinau, Andriau. Ir aš tavęs labai pasiilgstu, – ji suskubo tvarkyti lovą. – Bet taip pat ir savo draugų. Nagi, dieną praleisime kartu, o vakare pasimatysime su jais, –pasakė ragindama.
Andriui ši mintis aiškiai nepatiko.
– Gėlėms reikia vandens, – pažiūrėjo į laikinai ant naktinio stalelio padėtą puokštę.
Joana pakilo nuo lovos ir, paėmusi gėles, pasuko link durų.
– Aš nežinau, kaip man persiplėši, Andriau... – pasakė stovėdama tarpdury. – Juk negaliu grįžti kiekvieną savaitgalį.
– Pati pasirinkai studijas už trijų šimtų kilometrų.
– Ir dėl to dabar mane visuomet bausi?
– Nenusikalbėk, – nukirto. – Gerai, eisim pas tuos tavo draugus.
Joana atsiduso.
– Andriau, gal galėtume apie tai pasikalbėti?
– Nėra čia ką kalbėti. Nagi, ruoškis, merk gėles, lipk iš tos pižamos ir važiuojam pas mane. Tėvų šiandien nėra. Buvau suplanavęs tau kai ką romantiško... Jei vis dar nori.
Joana blankiai nusišypsojusi linktelėjo. Jis eilinį kartą bandė išsisukti nuo nemalonaus pokalbio. Ir kodėl jam buvo taip sunku kalbėti apie svarbius dalykus akis į akį?

Joanos draugai pasitiko juodu senamiestyje jau vakarėjant. Kamilė ir Paulius pasiūlė užsukti į „Kurpius“ pasiklausyti gero džiazo bei ko nors išgerti.
Prie medinių stalų po truputį rinkosi žmonės, pro garsiakalbius skambėjo lengvas džiazas, laikinai pakeičiantis muzikantus. Užeiga skendėjo keptos duonos bei alaus kvapuose, kiek sumišusiais su iš lauko sklindančiu rūkalų kvapu.
Vos įėjęs Andrius suraukė nosį.
– Žinau, čia ne panašu į jūsų restoranus, – pasakė Joana, tvirčiau suspaudusi jo ranką. – Bet, girdėjau, būna visai linksma, – kaltai šyptelėjo žinodama, kad jis visai netroško čia būti. Vis dėl to, jautėsi dėkinga, kad sutiko. 
Jiems įsitaisius prie arkinio lango arčiau scenos, padavėja atnešė meniu. Andrius, užsisakęs Colos su ledukais, visą vakarą beveik nepratarė nei žodžio, tik stebėjo, kaip Joana linksmai čiauška su draugais, karts nuo karto pasidalindama kokiu nors nešvankiu pokštu.
– Man visuomet patiko tavo humoro jausmas, – kvatodamas pasakė Paulius, sunkiai radęs kalbą su Andriumi. Jie niekada nerasdavo bendrų pokalbio temų. – Sėdėti už tavęs klasėje buvo vienas malonumas.
– Tik nereikia, aš buvau gera mokinė ir per pamokas neplepėdavau!
– Nebent per biologiją, – įsiterpė Kamilė.

Netrukus šiek tiek „įšilusi“ ir linksma kompanija išėjo pasivaikščioti siauromis senamiesčio gatvelėmis. Tik Andrius vis dar tylėdamas laikė Joanos ranką, kol ši be paliovos kvatojo, prisimindama mokyklos laikus. Eidama pro Danės skvero fontanus Joana paleido Andriaus ranką ir nusekė paskui krykštaujančią Kamilę. Ši, užsilipusi ant plokščių, pasilenkė prie vandens ir aptaškė pribėgusią draugę. Merginos šūkčiodamos ėmė taškytis vandeniu. Negausus praeivių būrys žvilgčiojo į kvailiojančias paneles.
Stebėdamas, kaip jo mergina pasidabinusi pusilgiu sijonu kilnoja kojas, Andrius giliai įkvėpė ir lėtai iškvėpdamas sučiaupė lūpas.
– Joana, lipk iš fontano, galvą nusisuksi.
– Gerai gerai, niurzga, – linksmai atsakė Kamilė nuo rankos purtydama vandenį.
Į jos atsakymą Andrius sureagavo piktai pavartęs akimis. Paulius paslapčia šyptelėjo.
– Jam ne prošal būtų išgerti, – prisiglaudusi prie Joanos pasakė draugė.
– Kaip ir man, – pagalvojo ji, tačiau tik šyptelėjo stumtelėjusi Kamilę pečiu. Joana stengėsi apsiriboti vos viena Pina Colada, bet, nekreipdama dėmesio į nepatenkintą Andriaus žvilgsnį, užsisakė ir antrą. – Slaptas maištas? .. – pasvarstė vėl suėmusi vaikino ranką. Ji žinojo, kad daugiau išgėrusi gali per daug atsipalaiduoti ir imti kvailioti. Rodės, jis ir taip jau dėl jos stengėsi sukandęs dantis. Tikrąja to žodžio prasme. – Liūdna. Ji norėjo, kad jam nebūtų reikėję šitaip aukotis.

Grįžusi namo po ne itin linksmai pasibaigusio vakaro Joana kaip maišas krito į lovą. Tyla mašinoje pasakė daugiau, nei reikėjo.
Viltys, kad jis bent kiek pakentė jos elgesį, kaipmat sudužo, kai rankinuke suvibravo mobilusis. Ji atsiduso ir užvertė akis vis dar negalėdama patikėti, jog po penkerių draugystės metų jis tik šitaip mokėjo iškomunikuoti savo jausmus.
„Man ne itin patiko, kaip šiandien elgeisi. Žinau, kad tau buvo smagu, bet iš šono ne kaip atrodė. Jaučiuosi nesmagiai, kai šitaip išsidirbinėji. Panelei taip netinka... Labai pasikeitei išvykusi į Vilnių“ – rašė Andrius.
Ji dar giliau atsiduso ir numetė telefoną. – Pasikeičiau? Gal greičiau nebesu ta pati šešiolikmetė?..
Joana pakėlė telefoną nuo žemės ir išsiuntė atsakymą: „Žinai, didelių pokyčių savyje nepastebėjau. Gal tik suėjus pilnametystei kažkaip netikėtai nusprendžiau, kad galiu leisti sau pajuokauti N-18 tematika ir šiek tiek išgerti. P. S. Gal jau būkime suaugę ir pakalbėkime apie savo jausmus akis į akį? “
Po kelių akimirkų jis atrašė: „Matau, brangutei knieti pasipykti. Pati irgi visą laiką tyli. Aš tave myliu ir noriu tau priminti, kokia buvai anksčiau. Gaila, kad to nesupranti. “
Ką gi, jis norėjo, kad ji pasijaustų kalta. Ir jam tai puikiai pavyko. Juk ji ir pati nebemokėjo reikšti jausmų gyvai. Ir gal tikrai kiek perlenkė lazdą?..

Kitą rytą Joana sulaukė atsiprašymo žinutės. Matyt, per naktį gerokai pamąstęs ėmė apgailestauti, kad ir vėl ją varžė, neleido atsipalaiduoti draugų kompanijoje ir kiti jau girdėti dalykai... Tuo pačiu primindamas, kad ji tikrai elgėsi ne itin prideramai.
Joana pakilo iš lovos ir apsigaubusi antklode išėjo į balkoną įkvėpti gryno oro. Balandis darėsi vis šiltesnis, tačiau rytais dar buvo žvarboka. Įsitaisiusi pintoje kėdėje atrėmė galvą į sieną ir giliai įtraukė ryto gaivos.
Ji mylėjo Andrių. Ir jis buvo puikus vaikinas. Juk tokie maži nesutarimai neturėtų trukdyti jiems būti laimingiems? – Galų gale, juk visi mes turime ydų, – pagalvojo ji. Permetusi mintyse vakarykštį susitikimą, stipriau susisiautė į antklodę. Gal tikrai nelabai gražiai atrodė iš šalies?
Juk ji buvo gera mergaitė.
Mergaitė, kuri niekada nieko nenuvilia ir elgiasi taip, kaip iš jos tikimasi.
Tuomet ji pirmą kartą pajuto, kaip nori kuo greičiau grįžti į Vilnių.