Rašyk
Eilės (74913)
Fantastika (2209)
Esė (1513)
Proza (10607)
Vaikams (2538)
Slam (50)
English (1151)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Staselė gyveno gerai. Tėvai net buvo sutaupę pinigų jos mokslams Kaune. Dvejus metus mergina svajojo, kaip išvažiuos pas pusseserę, mokysis, tada mokys vaikus pradžios mokykloj. Tėvai jau buvo su tuo susitaikę, nes vyresnysis sūnus kažin kur buvo prisiklausęs apie užsienius ir suėjęs šešioliktus metus išvažiavo į Kauną, bet užsienio nepasiekė, liko mieste ir dirbo ligoninėj, o sukūręs šeimą kaime tik kada ne kada pasirodydavo, dažniausiai per šventes.
Bet Staselės svajonėms nebuvo lemta išsipildyti - vasarą pusseserė Lina nuskendo, todėl išliūdėjusi mergina nusprendė pagyventi pas brolį. Ir čia nesėkmė - ketvirtas sūnus pakeliui, o namas ne guminis, ir taip visi sunkiai sutelpa. Taip ėjo mėnesiai, praėjo rugsėjis ir Staselė pasiliko kaime.
- Turbūt mano tokia dalia, - dūsaudavo vandenį iš šulinio nešdama arba vištoms lesalą barstydama.
Ir čia vieną dieną Staselei šovė mintis - reikia už vyro eiti. Pradėt savo ūkį arba anytai vargus palengvinti - vis kokia naujovė gyvenime. Ką turėjo mokslam sutaupę, tėvai už pasogą atiduos, gal ir kokį kampą žemės pamiškėj atrieks, kiek jiedviem reikia, ir berno nebereikės samdyti.
Trenkė bliūdą su lesalu, vištos tik sušoko kupstan ir pradėjo patenkintos kapstytis. Pasileido tekina prie būdos, kur tėvas dalgius galanda, savo idėja pasidalint. Dar šviežios ražienos basas kojas badė, bet bėgo ūkin neatsigręždama, kad ir ašaros riedėjo dailiu veideliu, kad reikės tėvų namus palikt. Tėvas sėdėjo atsisukęs į saulėlydį, kažin ką mąstė, dalgis numestas prieky. Tėvas sėdėjo sukniubęs. Staselės veidas persimainė, jau nebegalvojo, kaip savo naujų namų aslą šluos ir lauko gėles ant palangės merks.
- Tėtuk, - nuskambėjo per tuščius laukus, bet tik aidas sugrįžo, o tėvas neatsiliepė.
Suklupus prie tėvo kojų Staselė šaukė pagalbos, glostydama veidą ir trindama rankas, bene pavyks sušildyt ir tėvas atsimerks. Visi prisiminimai pradėjo siaust merginos galvoj: kaip tėvas pirmą kartą ją vežiman ant šieno kupetos užkėlė ir vežė žvyrkeliu, taip tabaluodamas, kad galvojo Staselė iš ratų iškris, kaip mokė iš vytelių krepšius pinti, miške grybus atpažinti, kaip pirmą kartą į miestą nusivežė ir primatavo siųt suknelę sekmadieniam, o mama stovėjo ir šypsojosi, kol maža mergaitė sukosi ratu audėklą prie savęs prisidėjusi, svajodama kaip po kiek metų su svajonių suknele į gegužines vaikščios. Nė vieno blogo dalyko Staselė apie tėvą neatsiminė, toks jis buvo geras ir taip savo vaikus mylėjo. Vaikus! Staselės vaikai senelio nepažinos… Širdis dūko kaip išprotėjus, bet reikėjo greičiau visiem pasakyt, niekas taip ir neatbėgo, tikriausiai todėl, kad mergina ne šaukė, o tik inkštė, iš skausmo negalėdama prasižioti. Pro gryčios duris Staselė įvirto jau sutemus, kūkčiodama vos galėjo pranešti naujieną, atsigavo tik kai mama pasėmė jai puodelį vandens.
Tėvą laidojo penktadienį, pasitaikė saulėta, šilta diena, bet Staselei ir jos motinai atrodė, kad saulė nė nebuvo patekėjus, o stojo amžina naktis. Užverktos akys, išpurtęs veidas ir juoda skara pridengti plaukai- net brolis vos ją atpažino. Tada jos su motina dar ilgai raudojo brolio glėby, o kai reikėjo saują žemių kasant pabarstyt, motina vos negriuvo duobėn kartu su vyru. Kaimynai buvo supratingi. Ir karvutės buvo pamelžtos ir vištos palesintos ir arkliai pašerti, iššukuoti, kol namų moterys gedėjo. Brolis iškart po laidotuvių išvažiavo namo, sūpuot naujagimio, taigi moterys liko dviese, o dar ir bernas paleistas prieš porą savaičių. Kai viskas šiek tiek nurimo, reikėjo pasikalbėti apie ateitį, kaip jos dviese toliau tvarkysis.
- Reikia parduot viską ir važiuot į Kauną. Mano pinigai dar padėti, už ūkį gausim nemažai, išsinuomosim kambarį, aš įsidarbinsiu krautuvėj ir mokysiuos, o tu galėsi žmonėms namus tvarkyti, - prisiminusi savo svajonę planą išdėstė Staselė. Motina tik susiėmė už galvos:
- Mane už mergą paleist nori? Vaikeli, savo namus turim, tik gyvenk. Nieko nesakau, kampą žemės pamiškėj galim parduot, kas tvarkys? Ir arklį galim parduot, kiek turim prie Kazlauskų daržą pasisodinsim, mum dviese užteks.
Staselė motinai neprieštaravo, bet ir džiūgaut nedžiūgavo. Vestuvių mintį kuriam laikui nustūmė šalin vieną motiną pirmai vasarai palikt būtų neprotinga. Tik žiemai praėjus moterys žemę pardavė, o arklį, dar prieš Kalėdas, tie patys Kazlauskai nupirko. Bėrasis, nors ne jaunuolis, bet prie ūkio darbų dar puikiai tiko. Dviese moterims visko užteko, ir skanesnius pietus pasigamindavo, ir į miestą sekmadieniais išvažiuodavo, už tai žmonės jau pradėjo šnabždėtis bažnyčioj, kad Staselė jaunikį mieste susirado ir su juo pamaldas mieste ėmė lankyti. Bet visai taip nebuvo, jos tiesiog nežinojo, kur dėtis, nuo niūrumo ir tuštumos namuose. Savo likusį mažą ūkį dar iki pietų aplakstydavo, o vėliau- daryk ką nori, nėra ką daryt. Bent vienai dienai važiuodavo prasiblaškyt į didelę, akmeninę bažnyčią, pasivaikščiodavo pagrindine gatve, kartais į valgyklą užeidavo.
- Kas gi šitiek laiko gedi, mažai darbų moteriškėms, miesčionės pasidarė, nežino, ko prisigalvot.
- Aha, aha, iš ko gyvena, kažin, visą ūkį išparceliavusios, tik tai bernas mieste yra, ne kitaip.
Kudakuodavo, bene iš pavydo, kad ir darbų mažai ir vaikai ant galvų nelipo, ir prisižiūrėjusios gražios moterys. O tos gražios moterys buvo tokios liūdnos.
Vieną sekmadienį Staselė su draugėmis ėjo į kaimo bažnyčią, nes motina buvo peršalusi ir kelionė į Kauną buvo nukelta kitam savaitgaliui. Ir čia ne kitaip nei namuose viskas tėvą priminė: čia sėdėdavo, iš tos pusės prie klausyklos klaupdavo, čia „Sveika, Marija” šnibždėdavo.
- O, žinai, Marytė už Juzų Kęsto išeina, - tyliai, akių nuo klebono nenuleisdama pratarė Staselei Kotryna.
- Bene jos tėvam primokėt pažadėjo, - žaismingai, kiek per garsiai, nusijuokė Staselė, prie jos prisidėjo Kotryna, arčiau sėdėję žmonės atsisuko į merginų grupelę, ir jos nutilo. Marytė persisvėrė per Kotryną ir parodė Staselei liežuvį.
Merginos iš bažnyčios išėjo krykštaudamos ir besišnekučiudamos. Staselė pajuto kokį tai lengvumą, lyg koks akmuo būtų nuriedėjęs. Iš tikro, nuriedėjo ją slėgęs liūdesys, kuris beveik metus negalėjo jos paleisti.
- Ko gi taip juokėtės? - prieš akis išdygo dailus vyriškis ir besišypsodamas žiūrėjo tiesiai Staselei į akis. Ji jau ruošėsi atšauti, jog ne tamstos reikalas, kas ją ir drauges prajuokino, bet apsidairiusi pamatė, jog ji jau stovi viena, o merginos kažin kur su moteriškėmis kvatojasi.
- Ogi viena mūsų kleboną įsižiūrėjo, tai juokėmės, kuris kuriam sijoną kels, - nė nesudvejojusi išpyškino mergina ir staigiai prisidengė burną delnais.
- Ar nebijot bausmės, už tokias šventvagystes? - kvatodamas paklausė vyras.
Staselė droviai nuleido akis, mėgindama greitai sugalvoti šmaikštų atsaką, bet vyriškio juokas aidėjo jos galvoj, atrodo, net suduodamas į smilkinius, mergina net išraudo.
- Tamsta, nematytas, gal naujakurys?
- Norėčiau, pas jus labai gražu, ir pamokslas labai gražus… - nutęsė, - bet tik lankau pusbrolį, jis po savaitės veda, iš Kauno atvežiau linkėjimus ir šiek tiek dovanų, kad šventė linksmesnė būtų. Gal ir pati pas Kęstą kviesta?
- Jei pas Juzo, tai jis mano draugę ima, va, tą, - bedė pirštu į Marytę, - grožio labai nėra, bet šeimininkė pavyzdinga.
- Už tai tikras grožis prieš mane stovi, - mirktelėjo vyriškis, o Staselė dar labiau išraudo. Kai mergina sutiko būti palydėta namo, išsiaiškino, kad kavalieriaus vardas Julius, Kaune dirba buhalteriu, eina trisdešimt antrus metus. Ši žinia šiek tiek suglumino Staselę, bet bendrai pažiūrėjus, jam niekaip neduotum trisdešimties. Našlys. Su žmona labai norėjo vaikų, pastoti sekėsi sunkiai, gimdydama mirė ir ji, ir mergaitė. Staselė išreiškė užuojautą ir papasakojo savo istoriją, apie šeimos nelaimę ir jos neišsipildžiusias svajones. Jiedu ilgai sėdėjo šalia merginos namų, jau temo, čirškė svirpliai, o Staselė apie nieką negalvodama skendo Juliaus pasakojimuose apie gyvenimą mieste.
- Labai malonu su jumis, bet jau turbūt reikėtų skirtis, - kai žaibai vis nušviesdavo nakties dangų, nutarė Staselė. Išsiskyrė su pažadu kitą dieną susitikti, atsisveikinant Julius pabučiavo merginos ranką.
Visą naktį Staselė vartėsi negalėdama užmigti, negalėdama patikėti, kad pagaliau ją aplankė tas jausmas, apie kurį visi tiek daug kalba. Prisnūdo tik į rytą, bet tuoj jau reikėjo keltis melžti karves. Staselė visai nesijautė pavargusi, lyg ant sparnų laukė vakaro, kada vėl susitiks savo svajonių vyriškį.
Savaitė praėjo greitai, ir Julius su Stasele jau sukosi griežiant armonikai Juzų vestuvėse. Draugės vis juokavo, kad merginai labai pasisekė, kad kitos vestuvės bus jos, kad dar niekad nebuvusios vestuvėse mieste, o Staselės žandai tik kaito. Besiplaikstydama raudonos suknelės skvernais Staselė kvatojo Juliaus vis kilnojama nuo žemės. Tokia laimė buvo užplūdusi merginą, taip jos širdis dūko, kad nė nepajuto, kaip jiedu ėmė bučiuotis.
- Stasele, eik už manęs, - drąsiai, į akis žiūrėdamas pasiūlė Julius, - mums taip buvo gera kartu visą savaitę, taip pripratau prie tavęs, o poryt jau reikia grįžti namo, prie darbų. Važiuokim, Stasele, čia tavo giminės, mano, lankysim dažnai, kaip tik panorėsi.
Staselė nežinojo, kaip apsakyti jausmus, kurie ją užgriuvo. Mintys ūžė kaip pasiutę, kaip atsakyti? Apkabinti? Pabučiuoti? Po truputį susiėmė ir galiausiai užtikrintai sutiko su vyro pasiūlymu. Drąsos Juliui nestigo, tad paėmęs Staselę ant rankų, keletą kartų apsukęs ratu, įvirto į kambarį ir garsiai pareiškė, kad visi po dviejų savaičių  kviečiami į Kauną, į Staselės ir jo vestuves.
Vestuvės buvo labai gražios, ne namuose, o sodyboj ant Nemuno kranto. Jaunųjų motinos iškart rado bendrą kalbą, abi vienodai pergyvendamos, viena- dėl jaunos dukters, o kita- dėl kartą jau nudegusio sūnaus. Naujoji marti patiko anytai, buvo šeimyniška, graži ir protinga, tad nesutarimų nekilo. Po vestuvių jaunavedžiai iškart apsigyveno kartu, Staselei puikiai sekėsi kurstyti miestietiškų namų židinį. Su garuojančia vakariene laukdavo vyro grįžtant po darbo, o pati visą dieną galėjo skirti mokslam ar mezgimui, kurį ji labai mėgo. Staselė dažnai priimdavo svečius: anytą, savo mamą ir brolį, Kęstą su Maryte, labai susibendravo su Juliaus kolega Martynu ir jo žmona Rasa.
- Žinai, Stasele, Kęstas pas Rimkų Reginą laksto, tik suveža šieną, grįžta sutemus, pavalgo ir išlekia. Nei su vaikais pabūna, nei su manim nesikalba taip, kaip anksčiau. Žmonės kalba, kad Regina ir laukiasi nuo jo, o aš, kvailelė, tildau visus, kad jie nebūčius šneka, - kartą papasakojo Marytė, kol vyrai savo reikalais užsiiminėjo.
- Gal tu per karštai reaguoji, gal tikrai netiesa, - bandė raminti draugę Staselė, nors jai ir mama buvo pasakojusi tą patį. Marytė tik numojo ranka:
- Ech, būčiau aš pirma jo pusbrolį pažinusi, gyvenčiau kaip ponia, kaip tu dabar, Stasele.
Staselei nelabai patiko toks draugės pasakymas, bet nutylėjo, tik paėmė krikštasūnį ant rankų ir palingavo galva.
Kai Staselė baigė mokslus, darbą susirasti sekėsi sunkiai, ji net norėjo eiti žmonių namus tvarkyt, kaip kažkada motinai siūlė, bet vyras buvo kategoriškas- arba mokytoja arba nedirbs visai. Jo atlyginimo užteko jiems abiems ir dar pakankamai liko, todėl abu vis grauždavosi, kad tiek metų kartu, o vaikų dar nėra. Julius, kad ir kaip mylėjo Staselę, bet darėsi vis piktesnis, kai jam jau antrą kartą šitaip nesisekė. Bet ir Staselės svajonės taip lengvai nesipildė, viskam reikėjo tam tikro laiko.
Kai per Jonines visi susirinko kaime, svečiams išsiskirsčius Staselė mamai ir vyrui pranešė, kad pagaliau greitai jiedu sūpuos mažylį. Kiek Julius verkė! Mylima žmona pagimdys jam sūnų! Tvirtą kaip ąžuolas, gyvens savo jaukiuose namuose, net suplanavo, kaip Staselė išmokys jį iš vytelių pinti, ir šis lopšį pats sumeistraus. Tiek laimės motinos namai neregėjo jau seniai, todėl, kaip Staselė ir Julius išvažiavo namo į Kauną, pasidarė vėl taip pat niūru ir tuščia.
Nėštumas buvo sunkus, bet Julius žmoną ant rankų nešiojo, rankas ir pilvą bučiuodavo, arbatas į lovą nešdavo. Staselė, nors ir suvargusi nuo skausmų, bet buvo be galo laiminga, negalėjo sulaukti, kada savo pirmagimį laikys rankose.
- Nagi, visos ištveria, ištversi ir tu, - guosdavo save, kai baisiausi skausmai užeidavo.
Brolis parūpino palatą, kad nereikėtų gimdyti namuose. Julius planavo pasiimti atostogas paskutiniąją nėštumo savaitę, kad galėtų nuvežti žmoną į ligoninę, kai ateis laikas. Bet Dievas suplanavo kitaip. Visai prieš pat atostogas, dar vyrui būnant darbe, Staselė pajuto, kad skausmo pakelti jau nebegali, nežinojo kaip prisišaukti pagalbos, tad per prievartą atsikėlusi iš lovos ir susidėjusi pačius būtiniausius daiktus susisiautė paltą ir išėjo pėsčiomis į ligoninę. Šaltas rudeninis vėjas draskė palto skvernus.
Kai po savaitės Julius namo parsivežė sūnų, Staselė kartu nebegrįžo.

2021-04-07 23:14
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-04-08 17:31
draugekita
norėtųsi matyti herojus,išplėtokit daugiau
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-04-08 17:12
Juozas Staputis
Skaudus pasakojimas,bet neblogai sudėta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-04-08 10:45
Alicija_
Labai patiko jūsų pasakojimas, bet palikote korektūros klaidų, brūkšnių visokių ir t.t. Visuma įdomi:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-04-08 08:30
_Anna_
Puikus pasakojimas, laukiu tęsinio. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-04-07 23:33
gogo
nuobodu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą