Rašyk
Eilės (74913)
Fantastika (2209)
Esė (1513)
Proza (10607)
Vaikams (2538)
Slam (50)
English (1151)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Vieną vasaros dieną Smiltynės pakrantėje kažkas taip garsiai sustūgo, kad visas būrys žuvėdrų ir kirų, ramiai rakinėjusių į krantą išmestas žuveles, išsigandę pakilo į dangų.
-AAAAA-OOOOO-IIIII!!!
Tuo metu paplūdimiu vaikštinėjusi linksma moteris ugnies spalvos plaukais ir žalia suknele - Leono ir Domicelės mama - taip pat išgirdo triukšmą ir pamanė: „riaumoja lokys ar sužeistas liūtas? “.
Mamos būta labai drąsios: ji nubėgo tiesiai pavojui į nasrus - ten, iš kur sklido kraupieji riksmai.
Už kopų, įsipainiojęs gubojose, visa gerkle raudojo milžinas juodais garbanotais plaukais! Jis sėdėjo susirietęs, rankomis apkabinęs vieną koją, o putliais skruostais ritosi ašaros, didumo sulig prinokusiais obuoliais.
Mama iškart pastebėjo pėdoje styrančią didžiulę rakštį.
„Toks didelis vyras, o verkia kaip kūdikis - turbūt jam baisiai skauda! ”, pamanė mama ir pribėgusi artyn sugriebė rakštį.
- Oho, kaip giliai įsmigo! - sušuko ji. Milžinas nuščiuvo ir pažvelgė žemyn.
- Gelbėk, man LABAI skauda! Ar gali padėti? Būk gera...
Milžinas prašė taip švelniai.
- Palauk, tuoj tau pagelbėsiu! - tarė mama ir pasmalsavo: - Kuo tu vardu, didysis žmogau?
- Jeronimas, - atsakė milžinas, iš skausmo vos tramdydamas ašaras.
Atsiraitojusi rankoves ir sukaupusi jėgas mama pamėgino išlupti rakštį Jeronimui iš pėdos, bet nesėkmingai. Antrą kartą ji rankomis apsivijo medinį smaigalį ir darsyk pabandė traukti - vėl šnipštas. Trečiąjį kartą laikydama rakštį mama kojomis įsispyrė į plačią smėlėtą milžino pėdą ir kad truktels - rakštis su visa mama nusirito į smėlį.
- Och, ačiū... - atsiduso milžinas su palengvėjimu.
Atsidėkodamas Jeronimas gerajai mamai atidavė nelemtą rakštį, nes nieko daugiau neturėjo - buvo vienmarškinis ir basas. „Bus įrodymas, - apsidžiaugė mama, - kai Leonui ir Domicelei pasakosiu apie keistą šiandienos susitikimą. “
- Tu pirmas mano sutiktas milžinas, kaip čia atsidūrei? - stebėjosi mama.
Jau visai nusiraminęs Jeronimas ėmė pasakoti jaudinančią istoriją. Jis - paskutinis Milžinų Dundulių šeimos palikuonis - Jeronimas Dundulis iš Naglių kaimo.
- Turėjau mamą ir tėtį, keturis brolius ir septynias seseris, - pusbalsiu liūdnai rypuojantis Jeronimas vos girdėjosi. - Su tėčiu ir broliais kas rytą brisdavome į šaltas banguojančias marias, kol vanduo apsemdavo diržus, mesdavome tinklus, traukdavome žuveles. Kokia skani būdavo žuvienė!
- O kaimynai... Naglių žmonės – draugiški, nuoširdūs, nepraeina nepasakę „labas“ ar nepaklausę „kaip žvejyba, vyrai? “. Linksmai šventėme visas šventes, pynėme vainikus ir šokome krante saulei leidžiantis, po dienos darbų.
- Bijojome tik Kemsynų raganos, brr. - Jeronimas susiraukė ir papurtė garbanotą galvą. - Mama ir tėvelis daug baisybių apie ją kalbėjo, kad milžinų vaikus nykštukais galinti paversti, o arklius - vabalais! Kad moka užkalbėti, įtikinti žmogų blogus darbus daryti ir net savus namus padegti...
Raudonplaukė mama susimąstė ir suraukė kaktą, nepatikliai papurtė galvą.
- Sakai, esi iš Naglių kaimo? Hm... esu skaičiusi enciklopedijoje, kad tą kaimą prieš beveik tris šimtus metų užpustė ir palaidojo kopų smėlis. - Mamos akys išsiplėtė, ji uždavė dar vieną sunkų klausimą Jeronimui. - Jūsų kaime tikrai gyveno ragana? Juk raganų nėra. Jos egzistuoja tik pasakose apie žilą senovę!
Mama patogiau susirangė ant smėlio ir pečius jaukiai apsigaubė skarele, kad apsisaugotų nuo žvarboko jūrinio vėjelio. Milžino balsas suvirpėjo ir jis iš lėto tęsė:
- Vieną kartą, neatsiklausę tėvų, vyresnieji broliai nutarė eiti Kemsynų raganos ieškoti ir ją pagąsdinti. Aš taip bijojau! - net pašoko Jeronimas. - Bet mano broliai buvo drąsūs kaip kariai. Keliavome miško takeliais, kol priėjome Raganų kalną. Tėvelis pasakojo, kad anksčiau tų raganų gyvenę ir daugiau, dėl to ir kalnas taip pavadintas. Brovėmės per brūzgynus, nes tiesaus kelio nebuvo. Susiraižiau kojas iki kraujo į gervuogių krūmus. Sutemo. Nusprendėme miegoti ant sausų samanų, bet staiga tarp medžių išvydome spingsint žiburėlį. -Čia ir bus nelabosios troba, - sušuko broliai ir kad pradės rėkti: - Bjaurybe, lauk iš mūsų kaimo!
- Ir aš šaukiau, tik ne taip drąsiai. Širdis mušė kaip kalvio Vincento kūjis į priekalą. Kai prisiartinome prie sukiužusio namelio mažyčiais langeliais ir kerpėmis apėjusiu stogu, girgžtelėjo kreivos durelės ir pasirodė draugiška močiutė su žvakele rankose. Ji buvo tokia panaši į mano senelę Anelę, kad visai pamiršau Kemsynų raganą, apie kurią pasakojo tėvai.
- Močiutė tyliu balseliu pakvietė mus užeiti į savo lūšnelę, bet paskui nusijuokė supratusi, kad penki milžinai tikrai į ją netilps. Tada ji šlubčiodama į kiemą išnešė ąsotėlį gaivaus žemuoginio gėrimo su plūduriuojančiais pūkuotos mėtos lapeliais ir penkis molinius indelius, kuriuos pastatė ant kelmo, uždengto balta staltiesėle, o viduryje įtaisė žvakę, kad matytumėm, kaip gėrimą paimti naktį. Broliai susižvalgė ir ėmė tarpusavyje pusbalsiu murmėtis, o aš, nieko nelaukęs, pagriebiau indelį ir vienu gurkšniu išmaukiau saldų žemuoginį gėrimą. Vos gėrimas suvilgė gerklę, užsinorėjau miego ir atsiguliau prie trobelės ant samanų pakloto.
-Tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau savo brolius ir tą senutę. Atsibudau prieš keletą dienų, šiek tiek toliau nuo čia, pušyne ant kalvos. Atėjau prie vandens, apsidairiau. Ėmiau bėgti ir į vieną pusę, ir į kitą. Kad ir kiek klaidžiojau, nei namų, nei savo kaimo nerandu Nieko nelikę. Viskas kaip nesava. O dabar ta rakštis...
- Kas tave pažadino? - paklausė Leono ir Domicelės mama, lyg iš miegų pabudusi. Ne kasdien tokią istoriją išgirsi.
- Miegodamas sapnavau baisų sapną: mane vijosi už patį didesnis juodas vabalas blizgančiais sparnais ir kėsinosi žnybtais. Aš bijau vabalų. Musių. Kirmėlių. Ir visų panašių gyvių. Ypač pelių.
Mama slapčia nusišypsojo.
- Vabalas griebė mane ir skaudžiai sužnybo nosies galiuką. Tada ir pabudau. Pasileidau tekinas ieškoti brolių, namų, mamos, tėvelio ir sesučių, bet mano kaimo nelikę, visur šmirinėja mažyčiai žmogeliukai, o jūroje plūduriuoja neįžiūrimi laiveliai. Kemsynų ragana bus visus nykštukais pavertusi, - liūdnai atsiduso milžinas, o jo akyse vėl ėmė tvenktis ašaros.
- Neliūdėk, Jeronimai... - mėgino guosti mama. Jai buvo labai gaila vargšo garbaniaus milžino, kuris miegojo tris šimtus metų, atsibudo vienas kaip pirštas visame pasaulyje, be namų ir šeimos, o dar ta nelemta rakštis taip skaudžiai įdūrė - neduokdie kokia infekcija įsimes, juk visko nutinka! Ji nujautė, kad žmonės, sutikę besibastantį tokio ūgio vyrą, bėgs nuo jo šalin neatsigręždami ir jam bus labai sunku susirasti draugų, tad nusprendė padėti.
- Žinai, ką sugalvojau? - džiugiai paklausė mama. -Gal nori pasisvečiuoti pas mus? - pasiūlė ji ir papasakojo Jeronimui apie savo vaikus, Leoną ir Domicelę, kurie per dienas karstosi medžiais, dūksta žolėje ir valgo braškes, bei jų tėtį, mėgstantį meistrauti bei krėsti išdaigas. Mama nutylėjo tik vieną dalyką - kad jų sodas šiek tiek kitoks, nei visų - stebuklingas, jame gyvena ne tik šeima, bet ir kelios draugiškos būtybės. - Mūsų sodas tau TIKRAI patiks, - patikino ji ir, užlipusi Jeronimo ranka iki peties motiniškai švelniai paglostė juodus garbanotus plaukus.
- Noriu! Noriu! - stryktelėjo ir nusijuokė milžinas. Jis ėmė taip šokti iš laimės, kad išbaidė visas žuvėdras kilometro spinduliu, o mama, nors ir džiaugėsi, bet stipriai laikėsi įsikibusi į Jeronimo marškinių raukšlę.
2021-04-07 18:08
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą