Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Penkto skyriaus pabaigoje Joana prisipažįsta kambariokėms ketinanti priimti Mariaus pasiūlymą bėgioti.

ŠEŠTAS SKYRIUS

– Tu ką?! – išsprogdino akis Vilma, tačiau jos lūpose žaidė šelmiška šypsena.
– O ką? Judvi nei viena nesutikot – tu dirbi, Kristina, – ji pažiūrėjo į vis dar apstulbusį Kristinos veidą, – bėgioti nemėgsta. Be to, vyriška kompanija atbaidys Liną ir panašaus plauko gerbėjus. Juk nebėgioti man vakare vienai? – skėstelėjo rankomis.
– Bet kaip Andrius? – paklausė Kristina.
Joana meiliai pažvelgė į jos rudas, susirūpinusias akis ir nusišypsojo:
– Kriste, aš neplanuoju pamesti galvos, kad ir koks simpatiškas jis būtų. Be to, jis turi merginą, kuri, beje, taip pat nėra didelė pasibėgiojimų mėgėja, kaip ir judvi.
– Hm... – prisimerkė Vilma lyg narpliotų kokią intrigą, – Nemanai, kad jam ta mergina gali visai nerūpėt?
– Nemanai, kad bendrabuty yra labai daug ausų ir akių, kurios perduotų jai kiekvieną mūsų žingsnį? Be to, kiek ją mačiau – ji pavydėtinos figūros. Man nėra ko lygiuotis su savo „A“ dydžio krūtine, – nusijuokė.
– Bet juk Andriui vis tiek pasakysi? – Kristina neatlyžo.
– Žinoma. Neketinu nieko slėpti. Juk jis negali tikėtis, kad visi mano draugai bus vien moteriškos lyties? Galų gale, aš jam nedraudžiu susitikti su draugėmis ar jų turėti. Patikėkit manim, darbe aplink jį sukinėjasi tokios ištvirkusios padavėjos, kad turėčiau jas su pagaliu baidyti. Juk jis geras laimikis – šefo sūnelis, kuriam jis paskyrė valdyti kelis restoranus. Galėčiau kasdien kelti pavydo scenas. Bet jis žino, kad juo pasitikiu. Manau, nusipelniau to paties?
– Ech tu, išdykėle, – sukikeno Vilma, vis dar šelmiškai besišypsodama.
– Ne ką didesnė, nei tu, – šyptelėjo Joana. – Ar Kostukas nepyksta dėl to gražuoliuko, kuris vis sukinėjasi aplink tave?
Vilma išpūtė savo linksmas melsvas akis ir išsižiojo. Tada sučiaupė lūpas, demonstratyviai iškėlė smakrą ir, jai visai neįprastu balseliu, išdėstė:
– Ne, brangioji. Mūsų santykiai pagrįsti abipusiu pasitikėjimu ir pagarba.
Tuomet nuleidusi smakrą gudriai sužiuro į draugę:
– Pažiūrėsiu, kaip tu tai praneši savo Andriukui.
Joana lyg vėžlys sukišo galvą į pečius, pradingdama plede, į kurį ką tik susisiautė.
– Ką nors sugalvosiu, – sumurmėjo slėpdama burną po švelniu audiniu. – Be to, dar kiek per šalta bėgioti, – pagalvojo.

Sekančią dieną sėdėdama paskaitoje Joana mąsliai žvelgė pro didelį auditorijos langą. Kažkur fone girdėdama dėstytoją kalbant apie garsiausius romantizmo atstovus, ji stebėjo saulėje besišildančią porelę.
Pastaruoju metu ji daug galvojo apie santykius su Andriumi. Kažkas vis nedavė ramybės, tik niekaip negalėjo suprasti, kas. Rodos, viskas buvo puiku.
Pirmą kartą ji pamatė Andrių tarpmokyklinėse krepšinio varžybose, kai gimnazistai triuškino jų mokyklos komandą. Jis sėdėjo tarp žiūrovų, apsuptas alpstančių abiturienčių, tačiau kažkodėl visai jomis nesidomėjo. Į ją, dešimtokę, žvelgė skvarbios, ryškiai mėlynos akys. Tačiau ji stengėsi kaip įmanydama į jį nežvilgčioti. Ji jau buvo apie jį girdėjusi – gimnazijos mergišius. Matyt, užsitarnavęs šią pravardę ne veltui. Kuri mergina nebūtų norėjusi su juo draugauti? Kilęs iš pasiturinčios šeimos, vairavo ne tokį jau ir seną BMW markės automobilį, kurį užsidirbo pats, dirbdamas tėvo versle ir, žinoma, pribloškiančios išvaizdos: nors ir smulkaus, tačiau gana atletiško kūno sudėjimo, vidutinio ūgio, dailaus proporcingo veido, o tamsūs plaukai ir mėlynos akys buvo tiesiog nuostabi kombinacija. „Saldainiukas“, kaip jį vadindavo mokyklos merginos.
Tačiau Joana nemėgo pernelyg savimi pasitikinčių gražuoliukų. Ji mieliau bendraudavo su paprastais, žemiškais vaikinais, kuriuos patraukdavo savo paprastumu bei nuoširdumu.
Taigi tąkart į jį beveik nė nepažvelgė. Ko gero, tai jį sužavėjo labiausiai. Joana sąmoningai jo vengė, nenorėdama būti tik dar viena mergišiaus pamesta mergina.
Pratęs gauti tai, ko užsigeidžia, Andrius ilgai nenuleido rankų, kol galiausiai Joana pasidavė jo žavesiui.
Jis buvo nuostabus visomis prasmėmis: atidus ir rūpestingas, niekada nespaudė jos mylėtis ir kantriai laukė. Galbūt todėl, kad jam pačiam tai būtų buvusi pirmoji seksualinė patirtis. Kad ir kaip pasitikėjo savimi, taip toli su merginomis nebuvo nuėjęs. Galų gale, jos visos buvo gerokai jaunesnės, tad apsieidavo tik glamonėmis ir bučiniais ant galinės jo mašinos sėdynės.
O laukti jos teko ilgai. Auklėjama konservatyvių pažiūrų tėvų bei būdama „gera mergaitė“, ji tiesiog negalėjo peržengti ribos iki aštuoniolikto gimtadienio. Žinoma, visiško celibato jie nesilaikė iki tol pasitenkindami glamonėmis ir kitokiais „žaidimėliais“. O kai tai įvyko pirmą kartą, Andrius pasistengė, kad tai būtų ypatinga ir įsimintina.
Jie buvo neišskiriama pora. Aplinkiniai žavėjosi jų santykiais, praeiviai aikčiojo, gėrėdamiesi jaunuolių meile. Visai kaip romanuose, kuriuos ji taip mėgo. O kai jis ėmė kalbėti apie santuoką ir būsto įsigijimą, ji, rodės, skraidė devintam danguje. Kartais apimdavo jausmas, tarsi gyventų svajonėje.
Tačiau neapleido jausmas, kad kažkas, visgi, čia buvo ne taip. Ji baigs studijas, įsidarbins Klaipėdoje, jie susituoks ir apsigyvens bute su vaizdu į Kuršių marias. Skambėjo lyg ir nuostabiai. Bet tuomet kodėl atrodė, kad šiame idiliškame paveikslėlyje kažko trūko?

Staiga mintis išblaškė lengvas stumtelėjimas alkūne į šoną. Joana atsisuko į Miglę, kuri, nepakeldama akių nuo knygos, nežymiai kilstelėjo smakrą signalizuodama Joanai pakelti akis.
– Joana, ar malonėtumėte padėti kolegoms? – paklausė šalia netikėtai išdygusi dėstytoja.
Velnias, – sutriko, – apie ką eina kalba?.. – Joana pajuto, kaip žandus užlieja kaitra. Juk ji visuomet žinojo visus atsakymus. – Kokia gėda... – Pasimetusi pažvelgė į Miglę žvilgsniu prašydama pagalbos. Ši kažką neaiškiai murmtelėjo:
– Lietuvių... žymiausi... – buvo girdėti tik nuotrupos.
– Įdėmiau klausykitės paskaitos, Linkute, – pervėrė žvilgsniu dėstytoja, nesulaukusi atsakymo. – Tokio klausimo galite tikėtis kolokviume, – pasakė pagaliau pakėlusi akis į studentus ir grįžo prie savo stalo.
Jai atsitraukus Joana lengviau atsikvėpė ir išraudusi pasimuistė kėdėje. Nudelbusi akis į knygą, neatsakė į nuostabos kupiną Miglės klausimą. Ji, kaip ir Joana, negalėjo patikėti, kad nesekė paskaitos. Dalyko dėstytoja buvo griežta ir, anot jos, „svajotojams ir miegaliams“ ne vieta jos paskaitose. O Joana labai nemėgo nuvilti žmonių. Juk, visų nuomone, ji buvo pavyzdinga studentė.

Tos pačios dienos vakarą Joana laidojo savo gėdą knygos puslapiuose, studijuodama žymiausius lietuvių romantizmo atstovus. Ruošdamasi atsiskaitymui visą pusdienį praleido lovoje apsikrovusi moksline literatūra.
– Ką veiki? – pasigirdo Vilmos balsas kitapus kambario. Ji pasirąžė, nustūmė nešiojamą kompiuterį nuo kelių ir atsisėdo lovoje. Matyt, pasidarė nuobodu negirdint įprastinio draugės tauškėjimo, o Kristina dar nebuvo grįžusi iš pasimatymo.
– Bandau užkariauti pasaulį! – numetusi knygą žaismingai sušuko Joana. Protinis nuovargis, rodės, tuoj ją pribaigs, tad verkiant reikėjo prasiblaškyti. Ji čiupo pagalvę nuo lovos ir metė ją į kambariokę. Išsisukusi nuo smūgio, Vilma metė pagalvę atgal, sujaukdama visus draugės konspektus. Joana išsižiojusi pažvelgė į pabirusius lapus lyg Vilma būtų padariusi didžiausią niekšybę.
– Na, palauk... – pagrasino prisimerkusi. Pašokusi nuo lovos su pagalve rankose trinktelėjo delnais besiginančiai, krizenančiai Vilmai. Ši nepasidavė ir, pagriebusi kitą pūkuotą ginklą, stuktelėjo atgal.
Kikendamos ir šūkčiodamos, šokinėdamos per lovas juodvi ėmė vaikytis viena kitą po kambarį. Joana užsidėjo pagalvę ant galvos, tarsi Prancūzijos karininko kepurę, pasiėmė šluotkotį, apžergė jį lyg žirgą ir, šūktelėjusi „Aš – Napoleonas Bonapartas! Atvykau tave užkariauti! “ ėmė lakstyti po kambarį.
Vilma prapliupo juokais ir bėgdama nuo „Bonaparto“ išlėkė pro duris į koridorių, tikėdamasi, kad Joana jos nesivys. Tačiau, jos netikėtumui, Joana sušuko „Y-ga-ga! “ ir pasileido bėgti paskui draugę.
Merginų juokas nuaidėjo per visą ilgą, tuščią bendrabučio koridorių. Pro vienas kitas duris kyštelėjo studentų galvos pažiūrėti, kokios eilinės kvailystės vyksta už durų. Joana toliau šuoliavo ir nepaliaujamai kvatojo, kai staiga iš prausyklos išlindo Marius.
– Joana?.. – paklausė kiek sutrikęs.
Staigiai stabtelėjusi Joana išvydo kaip pagalvė, nulėkusi nuo jos galvos, švystelėjo ore ir nusileido tiesiai jam prie kojų.
Ji sustingo ir pažvelgė į jį suapvalėjusiomis akimis. Po akimirką trukusios nejaukios tylos prunkštelėjo pro sučiauptas lūpas ir prapliupo juoktis. Marius taip pat ėmė kvatoti.
– Dūkstat?
– Mėnulio pilnatis! – sušuko Vilma.
Laiptinės apačioje pasigirdo subruzdimas.
– Kas ten triukšmauja?! – griausmingai nuaidėjo vis artėjantis budėtojos balsas.
Buldogas! – sykiu suriko merginos, permetusios viena kitą išgąstingais, tačiau vis dar linksmais, žvilgsniais. Susidurti su šia budėtoja nenorėjo nei vienas bendrabučio gyventojas.
– Geriau šuoliuokit su savo žirgu iš čia, kol jūsų dar nepagavo, – paduodamas pagalvę kikeno Marius. – Aš ją sulaikysiu, – pasuko laiptų link.
Joana su Vilma dusdamos iš juoko įbėgo į kambarį ir skubiai užsirakino duris. Sukritusios į savo lovas sukišo veidus į pagalves, bandydamos slopinti nepaliaujamą kvatojimą.
Jis išgelbėjo ją eilinį kartą.

– Kaip manai, ką pasakytų Andrius, dabar tave pamatęs? – jau atgavusi kvapą paklausė Vilma.
– Geriau, kad nepamatytų... – liūdnai šyptelėjo Joana.
Vilma kilstelėjo antakį. Atpažinusi šią veido išraišką, Joana prisidengė akis plaštaka:
– Na, rėžk...
– Jau ne kartą tau sakiau, kad Andrius tave, kaip čia pasakius, – stabtelėjo tarsi ieškotų tinkamo žodžio, – slopina.
– Praėjusį kartą sakei „varžo“, ¬ – Joana nusuko akis ir ėmė rinkti anksčiau išbarstytus lapus bei dailiai dėti juos į krūvelę.
– Na, ar tu nematai, kaip tu prie jo save tramdai?
Ji liovėsi dėlioti užrašus ir pažiūrėjo į draugę. Vilma buvo teisi. Tačiau Joanai toks elgesys buvo tiek įprastas, kad ji nustojo į tai kreipti dėmesį. Su juo ji – padori, išauklėta mergina. Su draugais – žaisminga, nebijanti pakvailioti ar pasijuokti iš savęs.
Andrius žinojo tą nekukliąją jos pusę, tačiau vengdama jam rodytis „visu gražumu“, tiesiog prie jo būdavo kuklesnė.
– Kodėl prie jo apsimetinėji? – neatlyžo Vilma.
– Todėl, kad myliu?.. – giliai atsidususi pasvarstė Joana. Keista, kad iš vis atsakė į draugės klausimą. Anksčiau po tokių pastabų ji tiesiog atsitverdavo tylos siena.
Vilma, turbūt pati nustebinta Joanos atvirumo, tyrinėjo susimąsčiusį kambariokės veidą.
– Taip myli, kad atsisakai būti savimi?
– Jam tiesiog nepatinka tokie išsidirbinėjimai, – gūžtelėjo pečiais, įsisukusi į savo švelnų samanų žalumo pledą. – Visi kartais dėl antrų pusių nedarome tai, kas joms nepatinka, argi ne? Kažką paaukojame... ir panašiai? – vėlė žodžius Joana.
Vilma, tarsi nenorėdama tikėti tokiais paistalais, papurtė galvą. Atsidususi pasitrynė kaktą lyg bandytų susikaupti.
– Joana, ir iš kokio Barbių namo tu ištraukei šitą Keną?
Joana piktai dėbtelėjo į Vilmą:
– Ką turi omeny?
– Nenorėjau tau to sakyt, bet, žinok, jau nebegaliu kentėt. Panašu, kad jo panelė turi būt tikra damutė: aukštakulniukai, ilgi lakuoti nagučiai, riestos blakstienytės, – Vilma paklapsėjo akimis ir pasimaivė lyg vaidintų princesę. – Nepyk, bet man tai niekaip nesiderina su tavo asmenybe.
Joana pavartė akimis.
– Dar betrūko, kad kukliai prisidengtum burną, kai juokiesi, – tęsė Vilma, – Nes juk padorios damos garsiai nesijuokia. Kokiam amžiuj jis įstrigęs? Ar Klaipėdoje dažnai elegantiškai gurkšnoji arbatytę, nors mieliau pasiaustum su draugais? O gal einat į kokį baletą vietoj kino?
– Andrius nevaikšto į baletą, – papriekaištavo Joana. – Jis nėra toks nuoboda, kokiu jį ką tik pavaizdavai.
– Tu supratai, ką turiu omeny. Nagi, Joana, tau patinka išsidirbinėti, bėgioti po bendrabutį su pagalve ant galvos ir vaidinti Bonapartą. Ir kai kurių tai negąsdina, – ji metė į Joaną reikšmingą žvilgsnį. – Prie jo tu būni kažkuo kitu. Ką jis pasakytų sužinojęs, kad vakar brazdindama gitara dainavai savo nešvankias dainuškas?
– Aš tai dariau prie jūsų su Kriste! – sušuko išraudusi. – Vadinsi, nesiskaito...
– Nori pasakyt, darei tai ten, kur jautiesi saugi? Kur jautiesi priimama tokia, kokia esi. Ar su juo nesijauti saugi?
Vilmos klausimas išmušė ją iš vėžių. Žinoma, ji jautėsi su juo saugi.
Tikrai.
Saugi.
Tam tikromis prasmėmis...

Nesulaukusi atsakymo, Vilma tęsė:
– Jau ne kartą sakiau – jis nepažįsta tikrosios tavęs. Prie jo tu paklusni, dorai išauklėta mergelė, kuri pasiryžusi jam visais būdais įsigerinti. Kurių galų tu tai darai?
– Nežinau, – atsakė pusbalsiu. Ji tiesiog norėjo jam įtikti. Ką čia slėpti, ji norėjo įtikti visiems. Jai visuomet rūpėjo, ką apie ją pagalvos kiti. Ko gero, tik būdama su draugais labai dėl to nesirūpino.
– Per daug bandai visiems įtikt, drauge, – pasakė lyg būtų perskaičiusi jos mintis.
Joana pašaipiai nusišypsojo.
– Tavo psichologijos studijos, kaip matau, nenueis veltui. Ką tik apie tai mąsčiau.
– Na, taip, juk mus mokina skaityt mintis, – grėsmingai ištarė Vilma, išpūsdama akis tarsi skenuotų Joanos galvą.
Joana prunkštelėjo ir pagrasino mesti pagalvę į draugę, kad nutrintų tą baisią išraišką nuo jos veido.
– Ar tai kaip nors susiję su tuo, kad tavo broliai tėvams buvo gyva bėda ir tu stengeisi kompensuot jų blogą elgesį, būdama gera mergaitė?
Dar vienas tiesos pliūpsnis. Joanos broliai iki pat mokyklos baigimo buvo didžiausias tėvų galvos skausmas, bemiegių naktų priežastis. Pats nemaloniausias prisiminimas – kai tėčiui teko juos parsivežti iš policijos nuovados. Nesibaigiančios rietenos, kovojant su konservatyviais tėvais, durų trankymas, stiklinė su valerijono lašais mamos rankoje buvo kone kasdienis vaizdelis jų namuose. Todėl ji privalėjo būti pavyzdinga dukra ir jokiais būdais nenuvilti tėvų.

– Kažkodėl jaučiu, kad tau esu gyvas praktinis pavyzdys, ar ne? – šyptelėjo Joana.
– Beveik vadovėlinis atvejis, – užrietė nosį. – Dabar, kai jie susitupėjo, turi prestižinius darbus ir puikiai sutaria su tėvais, gal gali pagaliau pamiršti tą geros mergaitės vaidmenį? Ar dar nesi pakankamai suaugusi? Ir gal jau nebijodama tėvų rūstybės išgersi su manim samanės? Ar dėl šito irgi turiu kaltinti Andrių?
– Tu mane užknisi, – Joana vis dėl to metė į ją pagalvę, vengdama atsakyti į paskutinį klausimą.
– Natūralu nukreipt pyktį į terapeutą, susidūrus su tiesa, – pasakė atmušdama pagalvę.
– O natūralu įgnybti draugei, kuri užknisa?
Persimetusios dar keliomis kandžiomis frazėmis ir draugiškai patraukusios viena kitą per dantį, merginos grįžo prie savo ankstesnių darbų.
Tačiau Joanai nesisekė susikaupti. Ji vis svarstė apie tai, ką pasakė Vilma. Buvo sunku pripažinti, tačiau su Andriumi ji tikrai nesijautė savimi. Kodėl anksčiau niekada apie tai nepagalvodavo? Gal būtent tai ir nedavė jai ramybės?
– Širdingai dėkoju, kad prikišai man į galvą minčių. Kaip dabar turėsiu mokytis?
– Oi, tik nereik čia altravoutėis.
– Ką daryt? – sukikeno Joana.
– Nesijaudink sakau, seniai jau viską iškalei, – numojo ranka Vilma. Nepakėlusi akių nuo kompiuterio ekrano ji gudriai nusišypsojo:
– Be to, grįžtant prie ankstesnės temos – Mariui buvo linksma... Įtariu, jam tavo kvailiojimai netrukdytų. Jis atrodė susižavėjęs, – mirktelėjo pažvelgusi į kvailai išsišiepusią Joaną.
2021-04-07 00:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-04-07 13:32
Čia ne Aš
Nenuvylėte, lauksiu daugiau
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą