Kai baigsis pavasaris IV

KETVIRTAS SKYRIUS

–  Prisirūkei? – vos tik Mariui įžengus pro duris drėbė Aistė, pakilusi nuo sofos. Jos veidą gaubė ugningi plaukai, tarsi pabrėždami jo griežtumą.
Na, žinoma. Kaip visada. Jei ji ir pamiršo paskutinį kivirčą, tai dabar laukė sekantis.
Metęs į ją abejingą žvilgsnį Marius priėjo prie spintos ir, timptelėjęs už marškinėlių apykaklės, nusivilko juos per galvą.
Prieš akis blykstelėjus jo atletiškam pusnuogiam kūnui, Aistė primerkė savo tamsias akis, stengdamasi neišsiblaškyti.
Persivilkęs švariais marškinėliais, Marius pasisuko į ją ištiesdamas rankas:
– Štai, nebedvokiu. Nori, kad išsimaudyčiau? Gumą jau kramtau.
– Tyčiojies? – iškvėpė išplėtusi šnerves.
Marius susierzinęs pavartė akimis. – Ir už ką man taip... – paklausė savęs puikiai žinodamas atsakymą. Tai, kad jis vis dar su ja, turėjo vieną aiškų tikslą. Tai, kad jis apsigyveno su ja, buvo siekimas išpirkti kaltę už tą patį tikslą.
Aistė buvo puiki pamaina po jos. Jam net nereikėjo gerintis – ji pati užsikabino jam ant kaklo. Nors persekiojamas dar šviežių nuoskaudų nekentė visų merginų, jam buvo nebesvarbu. Jis tiesiog norėjo dulkintis. O Aistė buvo puiki lovoje ir visada pasirengusi. Jam tik to ir reikėjo. Ir pradžioje jam nė kiek nerūpėjo, kad ja naudojasi. Juk ji garsėjo savo polinkiu „eiti į kairę“.
Vis dėl to, kad ir kaip retkarčiais būtų norėjęs, niekada nemokėjo būti bejausmis –laikui bėgant kaltės jausmas prisivijo. Tad kai ji, baigusi studijas, paprašė apsigyventi kartu šeimyniniame kambaryje, kad galėtų ir toliau taupiai gyventi bendrabutyje, Marius sutiko. Galų gale, kaip jį įtikinėjo draugas, patogu turėti merginą pašonėj – nereikia ieškoti atsitiktinių pažinčių seksui (be to, tai kiek sudėtinga, kai negali pakęsti moterų). Be to, kol jis dirbo, jiedu beveik nesusitikdavo.
Kad sąžinė jo visiškai nepribaigtų, stengėsi būti jai geras tiek, kiek galėjo sau leisti. Tačiau niekada neprisileido jos per arti. Žinodamas jos praeities nuotykius, visuomet tikėjosi tuo paties. Juk ji tebuvo dar viena kalė, kuri galiausiai jį išduos.

Marius giliai įkvėpė, pasiruošdamas artėjančiai audrai.
– Manei išsisuksi, ane? Galvojai, prasėdėsi pas savo draugelius, kol nueisiu miegot? – ji susiaurino žvilgsnį ir tiriamai jį nužvelgė. – Na, tai kiek išgėrei? Du, tris, o gal dešimt?
Ir tada ant jo pasipylė visą savaitę kaupta jos rūstybė. Baigusi kaltinimų tiradą, Aistė pažvelgė jam į akis.
Tokių rietenų schemą jis jau buvo atkalęs: apsimesti, kad įdėmiai klausai, palinkčioti galva, prisipažinti kaltu. Barnis baigtas ir galima toliau ramiai gyventi. Tačiau, panašu, šiandien ramaus gyvenimo jis nesulauks.
– Tavo mamai nepatinka, kad išgerinėji, ¬– mestelėjo pasiėmusi mobilųjį, kai kivirčas jau buvo lyg ir pasibaigęs.
– Ką? Tu kalbi su mano motina?! – jo balsas pakilo oktava aukščiau. Viena iš priežasčių, kodėl jis nenorėjo supažindinti ją su savo tėvais. Tačiau ji būtų išlesusi jam smegenis, jei būtų to nepadaręs.
– Dažniau, nei kalbi su ja tu, – pakėlusi akis nuo Facebook‘o persmeigė jį kaltinančiu žvilgsniu. – Beje, ji susirūpinusi ir laukia tavo skambučio.
Marius kietai sučiaupė lūpas. Tuomet įkvėpė pasistengęs nustatyti ramesnį balso toną, kad tik nereikėtų toliau rutulioti šio beprasmio kivirčo.
– Aiste, neskambinėk mano motinai...
Jam mažiausiai reikėjo, kad ji bendrautų su jo mama. Jei ji nebūtų jam įkalusi tokio stipraus sąžinės balso, dabar jis su Aiste nesitampytų.
– Matai, tau nerūpi net tavo mama, – aiktelėjo ji. – Ir kaip aš galiu tikėtis, kad tau rūpėsiu aš? – jos balsas ėmė aukštėti.
– O, ne. Prašau, tik ne tai, – užversdamas akis pagalvojo ir irzliai atsiduso. Atsparumą ašaroms jis įgyjo dar prieš Aistę. Jo jau seniai nebeveikė moteriškas graudinimasis, nes tai viso labo tebuvo apgaulė. Ašaros jį erzindavo.
– Sakiau neskambinėk mano motinai ir nepranešinėk, ką aš veikiu! – piktai dėbtelėjo į ją, triukšmingai atsistūmė kėdę ir atsisėdo prie kompiuterio. Jam reikėjo ką nors nušauti.
– O ką, sąžinė užgraužė? Ji mano, kad ir tu galėtum susirasti darbą. Ar aš visąlaik turėsiu dirbti viena?
Jis atsisuko pasibaisėjęs jos pasakyta nesąmone. Šita boba tikrai išves jį iš proto.
– Ką tu čia svaigsti? Nori pasakyt, kad tu mane išlaikai, ar ką?
– Po to, kai išėjai iš darbo, nemačiau, kad ieškotumeisi kito. Ar dar neprisiilsėjai? Vis tiek neketini mokytis.
Mokėdamas gyventi taupiai, gražinęs bankui paskolą už studijas, jis pasiliko tiek, kad galėtų laisvai išsilaikyti iki baigiamųjų egzaminų. Ji puikiai žinojo, kad paskutinius du metus dirbdamas sandėlyje po 8 valandas per parą, kraustydamas krovininius konteinerius ir bandydamas derinti studijas, likusį laiką jis norėjo tiesiog pailsėti.
O mokslai jam niekada nebūdavo didelė problema. Svarbiausias tikslas – išlikti dalinai valstybės finansuojamose studijose. Ir tam aukštų balų nereikėjo. Turėdamas gerą atmintį ir greitą suvokimą, lengvai pasiruošdavo atsiskaitymams. Menkai tesirodydamas paskaitose, sugebėdavo išsisukti net per žodinius egzaminus. Čia jis galėjo būti dėkingas įgimtiems derybiniams įgūdžiams ir gebėjimui patraukti žmones savo pusėn. Jo vidinis žavesys, optimizmas bei pasitikėjimas savimi traukdavo juos kaip magnetas.
Bet dabar šita merga prisikniso prie jo, bandydama sujaukti jo planus. Ir šiandien jis tiesiog neturėjo noro su ja ginčytis. Koks tikslas? Vis tiek ji ras prie ko prisikabinti, kad ir ką jis be sakytų.
– Apsiginsiu diplominį, pradėsiu ieškot.
– Puiku, nes greitai teks išsikelti iš bendrabučio, – staiga apsiramino. – Reikės pasižvalgyti butų nuomai.
Marius, triuškinęs priešus kompiuterio ekrane, stabtelėjo. Juk ji nesitikėjo, kad jiedu apsigyvens kartu?
– Gerai. Gal tavo buvusios kursiokės ieško kambariokės, – pasakė vildamasis, kad ji prisimins jų susitarimą.
– Tai visgi, aš tau nieko nereiškiu, taip? – suspigo pasidėjusi telefoną į šalį, pasiruošusi tęsti šias begalines rietenas.
– Aiste, mes buvom susitarę. Aš turiu kitų planų, – jis vis dar stengėsi išlaikyti ramų balso toną, nors viduje ėmė virti. Jis neketino su ja kraustytis į butą. Maldaudama padėti pasilikti bendrabutyje, pati pažadėjo, kad po to jie galės krausytis gyventi atskirai. O tada jau bus paprasčiau nutraukti su ja visus ryšius. Jos isterijos jau baigė išėsti kantrybę. 
Bet, panašu, jos planas buvo kitoks.
– Tikėjausi, kad persigalvosi, – įsiskaudinusi pasakė. Tuomet atsistojo ir pasiėmė nuo stalo raktus. – Einu pas Ugnę, – šnypštelėjo ir dingo pro duris.
Puiku. Kad tik kuo toliau nuo čia. Galės apkalbėti jį iki pamėlynavimo, paversdama jį monstru prieš savo drauges. Jam vis tiek.