Rašyk
Eilės (77870)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10861)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1204)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Vyresnės kartos (!) inteligentai dar prisimena tokį rašytoją Torontoną Vailderį (Thoronton Wilder), o tokie archajiški tipai kaip aš, net jo darbų pavadinimus (žemiau autorė kažkaip opoziciškai paskirsto inteligentus į vyresnės kartos, tokius trenktus psichelius, ir šiuolaikinius, kuriems anų nuostatėlės juokingos ir panašiai). Pavyzdžiui romanas Aštuntoji diena. Prisiminiau jį, kadangi šiandien, kai rašau šį tekstą, kaip tik aštuntoji diena po Giedrės Kazlauskaitės LRT radijo laidoje Kultūros Savaitė transliuotos medžiagos, pavadintos Talento mitologija (Giedrė Kazlauskaitė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“  2021. 02. 27 12: 08).
Inteligentai... kad neišsiplėsti, siūlau inteligentu laikyti bet kokio amžiaus žmogų, kuris atitinka inteligencijai priskirtus bruožus, ir skirstyti juos į kartas tik nepiktai juokaujant. Klausimo uždarymui siūlau spėti, ar ponia Giedrė priklauso vidurinei inteligentų kartai, ar priskiria save kokiai nors priveligijuotai išskirtinai teisingos inteligencijos sub-kartai. O gal jaunajai? 
Atsispausdinau lrt. lt tinklalapyje esantį tekstą, pasiėmiau žalios spalvos žymeklį ir keletą kartų perskaičiau medžiagą apie talentą kaip idėją, pasižymėdamas, pasibraukydamas, pridėliodamas klaustukų ir šauktukų.
Tekstas nedidelės apimties. Viso labo keturiolika pastraipų. Bet skaitantį mane sudrumstė atsakančiai. Penktą pastraipą G. K. pradeda sakiniu: „Bjaurus kriticizmas vis dėlto kužda klausimą: kiek Lietuvoje galėtų būti eruditų? “ Bjaurus kriticizmas nesvetimas ir man. Jis tiesiog užvaldė mane... kartais skaitai tekstą ir sutinki su kiekvienu žodžiu, su kiekvienu taškeliu ant i (čia kriticizmas glamūrinis), o kartai norisi kabinėtis prie visko, kas yra tarp a ir z. Kaip šiuo atveju. Bet, kaip ir dera viskam, šis atvejis taip pat turi išimčių, t. y. keletui autorės pastabų pritariu absoliučiai. Bet apie tai vėliau.                                                                                                              Pirmą pastraipą pacituosiu visą: „ Kai išgirstu žodį „talentas“, suklūstu. Apsidairau, ar aplinkui nėra vyresnės kartos inteligentų, kuriems vis dar šventas Josifo Brodskio pasakymas teisme, esą tai... nuo Dievo. Nors ne tik tarp inteligentų, ir liaudyje tebevartojama frazė „Dievo skreplelis“ bei kitos gabumų mistifikacijos. “
Įsivaizduoju komišką situaciją: eina gatve ponia Giedrė, o iš paskos jai seka jaunas vaikinas arba mergina (kad ir mano parinkti ir pasiųsti realybės performancui)) ir kas keletą minučių poetei už nugaros aiškiu balsu negarsiai sušunka – talentas... Poetė pusėje žingsnio sustoja, tiesiog akimirkai sustingsta, suakmenėja, ausys krust, krust, ir ji ima dairytis – kur vyresnės kartos inteligentai? Kur jie, tie užstrigę antikiniame Brodskyje ir kituose Dievo skrepleliuose... Skrepleliuose, taip sakant... Pirmąją pastraipą G. K. užbaigia dviem žodžiais: (...) gabumų mistifikacijos. Man labai įdomu, ką ji šiais žodžiais norėjo išreikšti. Manau, kad gabumai kaip duotybė yra suprantami visiems, ką tik jie bedomintų – tiek savo asmens atžvilgiu tiek aplinkinių. Kažkada tai surikiavau maždaug tokia paprasta tvarka: normalus, gabus, labai gabus, talentingas, labai talentingas, ypatingai talentingas ir genialus. Viduje norėjosi lipti šiomis kopėtėlėmis aukštyn, neprarandant blaivaus realybės suvokimo.
Antroje pastraipoje autorė ugdymo įstaigų ar projektų, turinčių pretenzingus pavadinimus, gausybės ragą iliustruoja trimis pavyzdžiais: Erudito licėjus, Mažieji vunderkindai ir Jaunieji genijai. Sutinku, juokinga. Bet kiek jų dar yra? Negirdėjau. Na gal dar keletas. Bet gausybės ragas? Pasidomėsiu ragu. O štai šią antrą pastraipą autorė pradeda iš tiesų nuokautuojančiu sakiniu: „ Deja, aukštesniųjų ontologinių jėgų parametrai jau senokai pasitraukė iš tikrovės. “  Čia apie gabumų mistifikacijas. Tai man įdomus tas apgailestavimą reiškiantis žodelis deja. Na pasitraukė, tai ką darysi. Tokie jau tie ontologinių jėgų parametrai, nepatinka jiems gabumų mistifikacijos. Kokie ten dar talentai – skrepleliai (atsiprašau, labai jau įkrito į suvokimo ontologiją).                                                                                                                                                                                                          Trečioje pastraipoje autorė prisiima atsakomybę už visus aplinkinius  žmones. Tame tarpe ir už vyresnės kartos inteligentus. Už šiuos greičiausiai ypač.  G. K. vartoja žodį Mes. Cituoju: (...) mes, posovietiniai traumatoidai (...). Jo, traumatoidai. Pats žodis man labai patiko. LKŽ tokio neturi, todėl galiu jį interpretuoti savaip. Pagalvojau, anglizmų apgultyje yra žodis shisoid man – šizoidais, t. y. šizofrenikais žargonu, gan dažnai vadinami tie kitokie, tad skambesys atvedė šitą, kaip ir kitus: humanoidas (toks link žmogaus), asteroidas (toks link žvaigždės), celiuloidas  (iš medienos pagamintas plastikas, fui kaip blogai). Tai jeigu jau –oidas, tai ne kažką. O posovietinis – tai visai. Bet, ponia, kodėl mes? Gal jau ne visi, gerbiamoji. Man apmaudu dėl tų, kurie patyrė YPATINGĄ anos sistemos poveikį, bet, nepatikėsite, liko laisvais ir visai šiuolaikiškais inteligentais. Gabūs žmonės, žinote. Tarp jų labai daug, mano nuomone, talentingų ne šiaip sau. Na bet tik mano ir dar kelių (šimtų, tūkstančių...) nuomone. O užsigardžiavimui pastraipa baigiama dar vienu MŪSŲ... nežinau kaip tai pavadinti:  „sėdime savo skepsyje kaip kokie ožiai“. Vadinasi kvapas ne ypač... tokie jau mes tie posovietiniai traumatoidai.                                                                                                                                                                              Jau pabuvojome pastraipoje Nr. 5. Dar liko joje kai ką apsvarstyti. Autorei bjaurus kriticizmas kužda statistikai ir istorijai nesvetimą klausimą, cituoju: „kiek Lietuvoje galėtų būti eruditų? Literatūroje per šimtmetį priskaičiuoju nedaug: (...) “.  Pateikia dvi pavardes. Alfonso Nykos-Niliūno ir Tomo Venclovos. Jei atsiremtumėm į apibrėžimą to, kas yra erudicija, o tai turinčiuosius vadintumėm eruditais, tai „ galbūt dar kokia pavardė“ galėtų būti kad ir A. J. Greimas, L. Donskis, A. Šliogeris, V. Kavolis, K. Navakas, jei šalia A. Gailiaus kitų gyvųjų nepaminėsiu, tai „ peštynės įžeistų ir neįvertintų“ tikiuosi nebus kruvinos. Ir kažkaip man regis, kad Lietuvoje tikrų eruditų per šimtmetį buvo tūkstančiai. Jei ponia Giedrė pavartytų universitetų absolventų sąrašus, gal jos vartojamasis Mes būtų malonesnis ir šviesesnis.                                                                            Šeštoje pastraipoje pašaukimas. Ši sąvoka UTRIRUOJAMA. Oho. Na gerai. Tegul u-t-r-i-r-u-o-j-a-m-a.    Blogai, kai pašaukimas be talento, vienišas, juokingas, kartais gal net apgailėtinas. Bet, Giedre, pašaukimas. Kodėl jo negalima gerbti? Žinau. Kultūrinės redakcijos užverstos (žiūrėti pastraipą Nr. 12). Na bet toks jų darbas. Jūs pati ten. Nejau tikėjotės, kad savo darbus siųs vien brodskiai, niliūnai, venclovos, nojai saulyčiai?                                                      Kartais pasitaiko pašaukimai su talentais (... ausytės krust, krust)... bet  normalu, kad ne dažnai. Net tarp šių dienų inteligentų.                                                                                                                                                                                            Skaitydami septintą pastraipą sužinosite, kad „Talentas“ virto šiek tiek psichologizmu.  Izmu psichikoje. Bet tik, laimei, mūsų kalboje. Draugauju su vienu muzikantu. Nacionalinės premijos laureatas. Turi savo kalboje psichologizmą. Turi talentą.                                                                                                                                                          Aštuntoje pastraipoje G. K. teigia, kad meno istorija sufleruoja (šaltinis nenurodomas): „fenomenas, kurį esame linkę intuityviai vadinti talentu, šiek tiek arčiau psichinės ligos (...) “ ir „Kartais iš inercijos sakoma, kad talentų turime mes visi. Liūdna žinia – neturime. “ Vėl tie Mes. Tie kur neturi, bala nematė. Bet gi yra kur turi. Autorė jokių talentų mumyse turėjimo ir neturėjimo procentais nenurodo. Ar jau visai ta žinia tokia liūdna, Giedre? Gal yra koks 0, 134 procentėlio galinčių ką nors nuveikti geriau nei paprasti amatininkai? Devintoje pastraipoje aptikau šį tą ypatingo. Sužinojau, kad talentas, žinoma tikras, ne koks nors pseudo, supurto kaip trinktelėjęs meteoritas ir iš pradžių visi apdega. O žinote ką supurto? O gi sėkmės visuomenę.                              Ne šiaip visuomenę, o tą, kuri laimėjo loteriją. Ta dalis, kuri nepriklauso pateptųjų daliai ir kuriai nelabai sekasi, liko nesupurtyta. Jai nelemta susipažinti su talento veiklos rezultatais. Ir t. t. norisi pakalbėti (diskutuoti?) beveik apie kiekvieną sakinį. Dešimtos pastraipos pirmas sakinys: „Šiandien jau galima viską parduoti ir pamatuoti verslu (...) “. Dvylikta pastraipa: „ (...) egzistuoja liaudies rašytojai ir netgi liaudies genijai (...). Tiesa, vyresnės inteligentų kartos tokiems taiko gana griežtą kardomąją priemonę, kurią išreiškia replika „grafomanija“. Tik nelabai mačiau išsigandusių. Bent jau mano karta seniai tą tapatybę nurijo, suvirškino ir dabar mielai šaiposi. “ ... Bent jau mano karta... mielai šaiposi.
Yra dar trys pastraipos. Priešpaskutinėje apgailestaujama, kad knygos neekologiškos. Sunku gi atskirti, kada knyga galios priemonė, o kada estetikos. Tikrai labai sunku. Ypač vyresnės kartos inteligentams.
Paskutinė pastraipa cituotina pilna: „ Ir kaip tik dėl to mūsų nelinksmoje padangėje kunigas Toliatas, kurio nuopelnų sielovados ir bažnyčios atstatymo darbuose neneigiu, yra vadinamas žymiu rašytoju. “     
                                                                                                                                                                                                                Apibendrinant lieka kažkokia suvelta istorija apie talentą, raudonkepuraitę, jos močiutę ir vilką. O gal paskutinių trijų ir nebuvo. Bet štai į pirmą pastraipą noriu grįžti. Šventas (su kabutėm ar be jų?) Josifo Brodskio pasakymas teisme, esą tai nuo Dievo, reikalauja konteksto. O jis jaunai inteligentų kartai nebūtinai žinomas. Taigi, sovietiniame, kažkodėl, skirtingai nei prieš žodį traumatoidai, nepatikslintame ir neapibūdintame, teisme kaltinamas veltėdžiavimu J. Brodskis turėjo teisėjai paaiškinti, kodėl jis mano esąs poetas, iš kur jis ištraukė, kad turi poetinį talentą. Žinodamas, kad jokie argumentai neįmanomi, nes buvo laisvas ir šviesmečiais toli nuo to, ką galima  būtų pavadinti traumatoidu, savyje jaučiamos galimybės kurti kilmę genijus pavadino – nuo Dievo. Nuteisė trims metams laisvės netekties.
2021-04-03 00:39
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-05-10 00:27
incertae
:) Na gerai, sakykime keistoka"esė", jei iš vis tokia. Ar GK kritika vien, na man jinai, ta GK nelabai, bet gerai kad ir tokių yra. Įvairovė vienok :) O vis taip kvailai pagalvoju - nėra jokių talentų, genijų, intelektualų, eruditų, na nėra  jų. Visa tai išgalvotos fikcijos. Yra žmogai visokiausi. Ir tai nėra "iš piršto laužta". Nes žinau paprasčiausių kaimiečių - kurių prigimtinis intelektas Enšteino vertas. Arba tylių eruditų - kurių žinioms enciklopedijos pavydėtų. Bet mes negyvename utopijoje ... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-04-03 04:15
gogo
Tontonas Vailderis asocijuojasi su erkiniu encefalitu. Ne daugiau. Jei kils kitų asociacijų parašysiu.
Myli Giedrutę K? Je taip 5,jei ne irgi. Nes aš už tai, kad susieitumėt,kaip bet koks raktas susieina su bet kokia spyna. Pradėk nuo patepimo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą