Kai baigsis pavasaris III

TREČIAS SKYRIUS

Marius, nešinas alumi, pravėrė draugų kambario duris, spūstelėjęs rankeną alkūne. Alaus turėjo pakakti sąžinei užpilti.  Išvydęs ant lovos sėdintį Liną, jis irzliai atsiduso. – Šandienos pokalbių tema aiški... – pamanė.
– Aš jums sakau, ji tik dabar spyriojasi, – įtikinėjo Linas. – Ji nebūtų pirma, kuri dulkinosi su manim turėdama berną. Ir tikrai ne paskutinė, – arogantiškai pridūrė.
– Nori pasakyt, kad pusė tavo tvarkytų mergų turi bernus? – paklausė Rokas, kai Marius įsitaisė šalia jo ant lovos.
– Tokios pačios įdomiausios. Gal jas ir sunkiau įsiversti į lovą, bet procesas gerokai įdomesnis. O rezultatas... – reikšmingai nutilęs pakilnojo antakius.
– Žinai, keistas jausmas, – po pertraukėlės toliau tęsė Linas, – tvarkai paną, o ant spintelės – jos berno fotkė, – pasakęs atsirėmė į sieną, užsikeldamas rankas už galvos.
Marius stipriau suspaudė alaus skardinę. Dideliais gurkšniais išgėręs alų, sutraiškė ją abiejų rankų delnais.
– Tai jau su visom barako panom permiegojai? – bandė paklausti neautraliai, tačiau balsas nuskambėjo kiek per agresyviai. Lino pasakojimai jam niekad nekėlė žavesio.
Rokas ir Deivydas supratingai susižvalgė. Kambaryje buvęs Tadas taip pat žinojo, kad aptarinėti neištikimybės temą prie Mariaus nėra pati geriausia idėja.
– Gal dar liko kelios fuksės, – nusikvatojo. – Ir dar ta blondė Joana iš penkto aukšto.
Ir vėl jis apie ją... – galėtų jį pridusinti tiesiog čia ir dabar.
Marius svarstė, gal jam verčiau tiesiog išeiti. Linas daugiau apie nieką kitą nekalbėjo – sekso nuotykiai ir Joana, kuri jo niekaip neprisileido. Ir tuo ji visuomet savotiškai jį žavėjo, nors iki praėjusios savaitės dar nebuvo jos matęs. Arba, tiksliau, pažinęs. Ji bent jau turėjo padorumo nesugulti su tuo avigalviu, priešingai nei visos kitos kalės.
– Vis vaidina nepasiekiamą, tipo turi berną ir visa kita. Sakau jums, patvarkysiu tą pasikėlusią mergą.
– Antri metai ir mačo dar nepasiguldė užsigeistos panos? – paerzino Deivydas. Jam jau irgi buvo įgrįsę jo paistalai.
– Deivi, prisimink mano žodžius – anksčiau ar vėliau jos visos pasiduoda. Šita nebus išimtis. Ji bus mano, – užtikrintai nukirto. – Arba po manim, – išsiviepė.
Vaikinai dar kartą susižvalgė. Deivydas metė reikšmingą žvilgsnį į Liną ir pamosavo plaštaka sau po kaklu.
– Palik ją ramybėj, – gniauždamas alaus skardinę pažvelgė į Liną, bandydamas išlaikyti abejingą žvilgsnį.
– Klausyk, kiek jau praėjo? Metai, du? Gal metas mest ją iš galvos? –  priminė jo skaudulį Linas, nesuvokdamas, kad eina labai plonu ledu. –  Ką tu ten dabar dulkini, primink? Ar su ja nepakankamai užsimiršti?
Mariui įsitempus skardinė jo rankoje girgžtelėjo.
– Mano reikalas, ką aš dulkinu. Galėtum ir tu pasilaikyt sau. Niekam čia tavo žygiai neįdomūs.
Linas numojo ranka. Šiaip jau būtų šokęs Mariui į akis, bet kartą matęs jį muštynėse, nusprendė to nedaryti. Kaimo vaikinai šiame reikale buvo daug pranašesni už miestiečius.
– Nemanau, kad ji pasikėlusi, – kurį laiką tylėjęs, prabilo Tadas. – Tiesą sakant, viena maloniausių mano sutiktų panų. Graži, bet tokia paprasta. Savekė.
–  Ei, akiniuoti, kėsiniesi į mano grobį?  –  pasišaipė Linas. – Nesijaudink, ji – ne tavo lygio.
– Eik velniop, asile. Jei ji neina su tavim dulkintis, nereiškia, kad ji pasikėlusi. Turbūt vienintelė, kurios taip nori, nes ji vis dar tau nedavė.
– Jo, žinok ne kažką tau su ja sekasi, – pritarė Rokas. – Kai ji tąkart trenkė durim tau prieš nosį, galvojau susimyšiu.
– Šiandien ji praėjo pro tavo nublizgintą Mersą, net nemirktelėjusi, – nusijuokė Deivydas. – Lovelasas liko ant ledo.
– Nebeilgai, – patikino išsišiepęs ir susikratė likusį alų.
Neapsikentęs Lino arogancijos ir įkyraus, savimi patenkinto snukio, Marius pajuto, kaip jam niežti kumščius. Bet papuošti dekano sūnelio veidą mėlynėmis nebūtų labai naudinga. Juolab, jog jis nebuvo linkęs reikalus spręsti kumščiais. Ko jis iš vis čia trynėsi? Jis negyveno bendrabutyje, bet ateidavo ir išeidavo, kada tik panorėjęs.
Ach, žinoma. Panos. Pagrindinis traukos objektas. Ir Marius daugiau neketino klausytis jo kalbų. Pasvarstęs, kas blogiau – Aistės isterijos ar Lino sapalionės, jis pakilo eiti.
– Reikia pasiruošt koliui, – atsakė į klausiamą Deivydo žvilgsnį. Šis tik reikšmingai sučiaupė lūpas ir palinksėjo. Marius beveik niekada nesiruošė atsiskaitymams. Juolab – kelias dienas prieš.
Uždaręs duris palengvėjimo nesulaukė. Aistė jau turėjo grįžti iš darbo, o jis dar nespėjo deramai neutralizuoti savo nervinių ląstelių alumi. Pasvajojęs, kad galbūt šį kartą ji grįš geros nuotaikos ir pamirš paskutinį jų pokalbį, ėmė sliūkinti pirmo aukšto link, kai išgirdo jau kartą girdėtą balsą.
Iš laiptinės koridoriaus gale sklido vis artėjantis džiaugsmingas merginų juokas. Joana ir jos kiek apvaloka tamsiaplaukė draugė linsmai čiauškėdamos įžengė į koridorių, besiglausdamos petys į petį. Mariaus žvilgnis, žinoma, nukrypo į blondinę: ji avėjo aukšakulnius, klubus buvo apsitempusi dailiai juos išryškinančiu, link kelių siaurėjančiu juodu sijonu, dėvėjo šviesią palaidinę ir pusilgį kreminės spalvos paltuką.
  Ji ką tik grįžo iš paskaitų ar pasimatymo? Šiaip ar taip, akyse pasidarė šviesiau. Štai mergina, kuri taip erzino tą idiotą. Jo veidu praslinko šypsena, prisiminus, kaip ji eilinį kartą atstūmė Liną.
Joana dar kartą nusijuokė ir švelniai stumtelėjo draugę pečiu.
– Gerai, gal jau galiu gauti tuos tavo konspektus, ar turėsiu panelę pabučiuoti? – mėgdžiodama tik joms žinomą veikėją, pasakė, kai juodvi priėjo prie Miglės kambario durų.
Staiga koridoriaus gale pasigirdo Lino balsas.
– Gražuole? Manęs ieškai? – sumurkė.
– Šūdas, ir vėl, –  pagalvojo jie sykiu.
– Greičiau rakink duris, –  ragindama suspygė Joana. Ji pakėlė akis pažiūrėti, kur Linas ir, savo netikėtumui, sutiko Mariaus veidą.
Jų žvilgsniai trumpam susirakino. Mariaus lūpų kampučiams užsirietus, krūtinėje netikėtai virptelėjo. Atsakiusi, kaip jai atrodė, draugiška šypsena, Joana atsisuko į draugę.
– Velnias, – suapvalėjusiomis akimis pažvelgė į spynoje užstrigusį raktą.
Joana vėl žvilgtelėjo į Marių. Greitai įvertinęs situaciją, mirktelėjo ir apsisuko. Joana sumišusi žvelgė jau į jo nugarą.
– Linai, kad jau tu čia, paskolinsi cigaretę?
– Vėl rūkai? – nepatenkintas paklausė, bandydamas įžiūrėti Joaną pro jo pečius.
Marius gūžtelėjo.
– Kartais. Prisijungsi?
Pamatęs, kaip Joana dingo už durų, Linas palinksėjo galvą.
– Prašom, Joana, – pagalvojo Marius, susitaikydamas, kad turės pakęsti jo snukelį ateinančias penkias minutes.


– Ar jau sakei Andriui apie savo gerbėją? – paklausė kikendama Miglė, rakindama duris jau iš vidaus.
– Nori, kad jis atlėktų čia ir stovėtų prie mano durų? – nusijuokė Joana.
– Na, kam gi prie durų? Užtektų vieno kito niukstelėjimo.
– O, Dieve, tik ne Andrius.
– Tikrai? Kodėl gi? Ar jis nepultų ginti savo moters nuo įsiutusio žvėries? – iškėlė rankas stebėdamasi.
– Prisiskaitei Ilonos „Evoliucinės psichologijos“? – nusijuokė Joana.
Tiesą pasakius, ji ir pati norėjo žinoti, kaip atsakyti į Miglės klausimą. Pavyzdingai auklėtas, užaugęs pasiturinčiųjų rajone bei lankęs prestižinę mokyklą, Andrius nebuvo linkęs peštis. Juolab, jog ir muštynėse nė kart nebuvo dalyvavęs.
Žinoma, ji jautėsi su juo saugi. Emociškai, finansiškai saugi. Tačiau ar ji jautėsi su juo saugi fiziškai? Na, jeigu jai iškiltų grėsmė?
Kai bandė jam apie tai užsiminti, Andrius pasibaisėjo jos svaičiojimu apie muštynes. – Ar tu tuo žaviesi? – supykęs paklausė tada. Aišku, ji tuo nesižavėjo. Ir kodėl ji išvis apie tai galvojo? Gal čia tik primityvūs instinktai žaidė jos pasąmone?
– Tau ji irgi patiko, – išblaškė mintis Miglė, paduodama konspektus. – Knyga, – patikslino pamačiusi sumišusį kursiokės žvilgsnį. – Nori to, ar ne, mus traukia blogi berniukai, galintys apginti savo grobį, – išdykėliškai pakilnojo antakius.
Joana prunkštelėjo ir padėkojusi už konspektus suskubo grįžti į kambarį, kol Linas dar užimtas. Prisiminusi, kaip Marius pamerkė jai akį, išsišiepė lyg paauglė ir apsikabinusi užrašus nustraksėjo į savo aukštą.


Užgesinęs cigaretę į betoninę šiukšliadėžę Marius lengviau atsiduso – Linas atsisveikino jiems dar nebaigus rūkyti. Jis dar kartą giliai įkvėpė ir užsimerkė atlošdamas galvą. Nuoga jo rankų oda pašiurpo, pajutusi šaltą kovo orą ir jis su palengvėjimu iškvėpė. Vėsa jam patiko. Pagalvojęs, kad reikia grįžti į kambarį vėl įsitempė ir suraukė kaktą. Gal ji jau atsileido?