Kai baigsis pavasaris I

PIRMAS SKYRIUS
Joana

      Stotyje švelnią ryto prieblandą sklaidė vos keli žibintai, ore tvyrojo traukinių stotims būdingas metalo bei tepalų kvapas, užgožiantis kavos aromatą. Garsiakalbiams trakštelėjus, pasigirdo nosinis moteriškas balsas, skelbiantis traukinio atvykimą:
„Traukinys Klaipėda-Vilnius atvyksta į pirmą peroną. “
Joana ėmė nekantriai trypčioti, rankose maigydama bilietą.
– Tuoj nutrinsi sėdėjimo vietą, – žvilgsniu į jos delnus parodė Andrius. Išgėręs paskutinį gurkšnį „Espresso“, suglamžė popierinį kavos puodelį ir išmetė į šiukšliadėžę šalimais.
– A, tikrai, – nusišypsojusi ėmė tiesinti apglamžytą popierėlį delne. – Kur pagaliau tas traukinys?
– Taip skubi į tą Vilnių... – burbtelėjo, suraukęs savo tamsius antakius ir susikišo rankas į kišenes. Jo ryškios mėlynos akys ryto prieblandoje atrodė dar įspūdingiau.
– Ne, tiesiog šalta... – Joana apglėbė save rankomis ir susigūždama panardino nosį į šaliką.
– Ir kam išvis tau reikėjo stoti į universitetą Vilniuje? Čia irgi galėjai studijuoti lietuvių filologiją...
Ji užvertė savo žalias akis į viršų ir jau buvo beketinanti atsakyti, tačiau tvirtai sučiaupė lūpas.
– Taip, taip, mes jau kalbėjome apie tai šimtus kartų... – pasakė pamatęs jos irzulį.
– Dar kartą padėkok tėvams už vakarykščius pietus, –  Joana bandė pakeisti temą. – Buvo smagu juos pamatyti.
Nors ji tikrai mėgo susitikti su jo šeima, ištaigingi pietūs nebuvo jos mėgiamiausi pasisėdėjimai. Buvo nejauku stebėti savo tėtį, kuris nė nėžinojo, kurią šakutę griebti pirmiau bei pusę lūpų juokėsi iš rafinuoto jo tėvo sąmojo. Tikrai ne tie nešvankūs juokeliai, kuriais jis su sūnumis, jos broliais, apsikeičia prie alaus bokalo. Kita vertus, jų mamos puikiai sutarė – abi kilusios iš mažų kaimelių ir per penkerius judviejų draugystės metus, tapo gana artimos. Ištekėjusi už garsių restoranų savininko, jo mama jau buvo pratusi prie prabangos ir pompastikos, bet širdyje liko paprasta moteris. Ir Joana dievino šį jos paprastumą. Tačiau Andrius, ko gero, buvo panašesnis į savo tėvą.
– Ir būtinai tau reikėjo nusibelsti taip toli? – vėl suurzgė Andrius, savo verstos odos batu nuspirdamas akmenuką nuo tako. Šis skambiai trinktelėjo į bėgius.
Joana pažvelgė į susiraukusį jo veidą. Net ir toks jis atrodė be galo patrauklus. Tamsūs, beveik juodi, švelniai viršugalvėje besibanguojantys plaukai, trumpai kirpti šonuose. Kaip visada, sutvarkyti nepriekaištingai, tarsi ką tik iš kirpyklos. Stilinga, lengva tamsiai mėlyna striukė, iš kurios kyšo idealiai nulygintų rudų marškinių apykaklė. Ir svaigus Dolce & Gabbana muskuso aromatas.
Kai jo akys, padabintos ilgomis tamsiomis blakstienomis, vėl pažvelgė į ją, ji prisislinko ir švelniai jį pabučiavo. Andrius išsitraukė rankas iš kišenių, pritraukė ją arčiau ir stipriai prisispaudė lūpomis, ketindamas įsisiurbti, tačiau apdovanojo kuklesniu, nei įprasta, bučiniu. Aplink buvo per daug smalsių akių. Tuomet, patraukęs neklusnią šviesių plaukų sruogą nuo jos blyškaus veido, pabučiavo į kaktą.
– Atsiprašau, – sumurmėjo jai į plaukus.  – Dar keli metai ir nebereikės tavimi dalintis.

Vilnius jai atrodė svetimas ir šaltas. Didelis, nepažįstamas miestas, perkrautas moderniais pastatais, visuomet gyvas, ryškus ir judantis, tarsi niekada nesiilsėtų. Galybė gatvių, mikrorajonų, kamščiai, prasidedantys nuo pat ankstyvo ryto. Neaiški transporto schema, susiraizgiusi tarsi ausinuko laidas, kurį ji ką tik bandė išnarplioti. Išlipusi iš autobuso stotelėje netoli bendrabučio, Joana išsitraukė mobilujį ir įsikišo ausines. Pasklidus ramiai Enigma „Sadness“ melodijai, ji pasigarsino muziką ir ėmė slinkti savo laikinųjų namų link.
Švelnią melodiją pertraukė įkyrus skimbtelėjimas, trumpam prislopindamas garsą. Telefono ekrane blykstelėjo žinutė. Ji jau ruošėsi ją skaityti, kai į jos ranką įsitverė stipri vyriška ranka ir staigiai trūktelėjo ją atgal. Ausinukai iškrito iš ausų, telefonas tik per plauką neatsidūrė ant žemės. Apimta netikėto išgąsčio, Joana ruošėsi bėgti, kai pro šalį garsiai signalizuodamas prazvimbė sportinis automobilis.
– Žiūrėk, kur eini! – suriko aukštas plačiapetis vaikinas. – Gal pirmą dieną Vilniuj gyveni?!
Rūstus jo žvilgsnis degino labiau, nei piktas balsas. Ji paklapsėjo akimis ir atatupsta žingtelėjo atgal. Pažvelgusi į tvirtai ją už dilbio laikančią ranką, kurios krumpliai, matyt, buvo ką tik šviežiai nudrėksti, ji pasimuistė, mėgindama išsilaisvinti.
– Būk atsargi, –  sumurmėjo, paleisdamas jos ranką.
Joana linktelėjo, neatitraukdama nuo jo akių. Nepasakęs nė žodžio, vaikinas apsisuko ir nudrožė į priekį.
Ji stovėjo abstulbusi, širdis krūtinėje daužėsi lyg pašėlusi, ranka vis dar juto grubius jo pirštus. Žvelgdama į sparčiai tolstančią figūrą, atjungė ausinuką ir suraičiusi susigrūdo laidus į kišenę. Apsižvalgiusi tvarkingai perėjo gatvę.
Šiaip jau ji niekada taip neužsisvajodavo ir būdavo gana atsargi. Pasijuto gana kvailai šitaip neatsakingai pasielgusi. Ką jis apie ją pagalvojo? Greičiausiai, kad ji tikra technologijų zombė. Ji atsiduso pamaniusi, kad paliko ne kokį įspūdį apie save. Tačiau ji tikrai negalėjo būti tokio pasiutimo priežastis. Kas jam nutiko?
Sliūkindama namo, mintyse vis atkartojo ką tik įvykusią sceną. Širdis jau beveik nurimo, nors kojose vis dar juto silpnumą. Kažin, ar automobilis būtų spėjęs laiku sustabdyti?.. Greičiausiai, jis išgelbėjo jos gyvybę. O ji net nespėjo padėkoti. Tik spoksojo kaip kokia varna į jo piktą, dailų veidą. Nespėjo tinkamai į jį įsižiūrėti, tačiau pastebėjo, jog platus žandikaulis buvo sukąstas taip stipriai, kad turėjo skaudėti. Jis buvo tikrai įniršęs.

Marius


Jis žygiavo ten, kur prieš trejus metus laimingai gyveno nepažinodamas jos. Rytoj jis parašys prašymą ir kuo greičiau dings iš judviejų buto, grįš į bendrabutį. Toliau nuo jos ir suknistų jos melų.
Greičiausiai jis išgąsdino tą žaliaakę blondinę. Nustvėręs barė ją lyg mažą vaiką. Turbūt niekada neatsikratys to vyresnėlio brolio sindromo.
Bet šiuo metu jam tai nerūpėjo. Šiuo metu jis bijojo pats savęs ir jam reikėjo kuo greičiau įgauti sveiko proto.
Prieš akis vėl iškilo vos prieš valandą regėtas vaizdas. Nors paaugliškas karštakošiškumas, vos įsiplieskus pykčiui paleisti į darbą kumščius, buvo seniai praeityje, jis vos susitvardė nesudaužęs prakeikto jo snukio. Gerai, kad pykčio bangą nuleido trinktelėjęs į sieną. Būdamas gerokai didesnis ir stipresnis už tą perkarusį slieką, būtų galėjęs netyčia nusiųsti jį anapilin.
Tačiau prie ko čia jis? Ji buvo tikrasis blogio įsikūnijimas. Kurių velnių jis ja patikėjo? Įsimylėjo kaip kvailys, visiškai pametęs galvą.
Kalė. Visos jos kalės. Kaip ir motina, kuri paliko tėvą vieną su keturiais vaikais. Pabėgo iš kaimo pabrukusi uodegą, vos pasitaikius progai. Ir kaip tėvas galėjo priimti ją atgal, kai po mėnesio, neradusi to, ko norėjo, grįžo į šeimą? Jis niekada nebūtų taip pasielgęs. Bent jau taip manė.
Kaip jis galėjo ja patikėti? Pirmas kartas turėjo būti paskutinis. Reikėjo skuosti nuo jos kuo toliau, bėgti nesigręžiojant. Visuomet buvo suknistas minkštaširdis. Ir, akivaizdu, labai naivus.
Niekada. Niekada daugiau jis nebepatikės nei viena moterimi.
– Labas vakaras, Birute, – pasisveikino įėjęs į bendrabutį, stengdamasis nutaisyti kuo ramesnį balsą. Šypsenos dabar nebūtų išspaudęs, net jei kas nors įremtų į kaktą pistoletą.
Maloni, apvalaus veido, pusamžė moteriškė atsikėlė nuo sofos kambarėlyje už budėtojos posto.
– Labas, Mariau. Pas Roką? – susirūpinusi nužvelgė Mariaus veidą.
Šis linktelėjo.
– Jau po aštuntos, – putliu pirštu parodė į laikrodį vestbiulyje. – Į žiniaraštį nerašysiu, kad atėjai, bet neužsibūk.
Marius dar kartą palinksėjo ir nurūko laiptais aukštyn, nors grįžti namo šiąnakt jis neketino. Vargu, ar Birutė ateis patikrinti Roko kambarį. Ji žinojo, jog problemų jis nepridarys, tad galėjo ramiai pasilikti pernakvoti. Triviečiame Dariaus ir Roko kambaryje kaip tik buvo laisva lova.
– Ji – tikra suknista kalė, – iškošė pro sukąstus dantis, vos pasiekęs draugų kambarį.