M

Atrodo, tai buvo įmonės vakarėlis, vykstantis kažkokiame senamiesčio restorane. Kelios mažesnės salės, akmeninėmis sienomis ir plytomis išklotais skliautais, vedė į didžiąją menę tolimiausiame požemio gale. Ten ir buvo surengtas pobūvis.

Nežinia kodėl dalyvavo ir M, nors jokio ryšio su įmone, atrodytų, visai neturėjo. Bet manęs tai nė kiek netrikdė, mat slapčiomis jutau jai simpatiją. Mes niekada nebuvome persimetę daugiau nei keletu žodžių, tarkim, visiškai atsitiktinai susitikę bibliotekoje arba viešuose poezijos skaitymuose, ir tie mūsų susidūrimai buvę tokie reti, jog neverta minėti. Tačiau, kalbant be užuolankų, dažnai pagalvodavau apie M.

Šiandien dar nebuvau jos matęs, bet tikrai žinojau čia esant. Matyt, gerokai pavėlavau ir tai buvo gana keista, nes jaučiausi seniai čia atėjęs, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių kažkur prašapęs ir galiausiai pasiklydęs nepažįstamoje aplinkoje. Kurį laiką nieko nesuprasdamas klaidžiojau painių koridorių ir salių labirintais, pakeliui spėliodamas ar mūsų vakarėlis prasideda, ar jau baigiasi. Kažkur aidėjo pakilūs šūkčiojimai ir daugiabalsis šurmulys, bet kitos restorano salės buvo apytuštės. Grojo tylus ir melancholiškas bliuzas.

Minutę stabtelėjęs, klausiausi iš toli atsklindančio triukšmo, rimtai svarstydamas pradingti iš vakarėlio nė nepasirodžius. Galop mano žvilgsnį patraukė baro šviesos artimiausios salės kampe.

– Ką nors gaivaus, – pasakiau, kai barmenas man priėjus pakėlė akis.

Jis buvo kresno sudėjimo ir itin žemo ūgio, iš teisybės, toks žemas, stačiai neužauga – virš baro matėsi tik apvalaina galva, plika ir be jokio menkiausio plaukelio. Žvelgiant iš toliau, ji atrodė lyg blizgantis boulingo kamuolys besiritinėjantis stalo paviršiumi. Vis tik, to mažiaus rankos pasirodė stebėtinai įgudę – ir štai priešais mane skaisčiai rožinis gėrimas.

Paėmiau taurę ir grįžtelėjau per petį. Prie gretimų stalų sėdėjo vos keli lankytojai. Iš visko sprendžiant, metas jau buvo vėlyvas ir įstaigos darbas pamažu ėjo į pabaigą. Net šurmulys tolimojoje salėje kiek aprimo, girdėjosi tik paskiri riksmai ir apgirtęs juokas – viskas rodė, jog vakarėlis baigia išsikvėpti.

– Ar galiu paragauti?

Apsigręžiau į priešingą pusę. Šalia stovėjo M.

Netaręs nė žodžio, pastūmiau gėrimą, ir ji paėmė taurę iš mano rankos. Skaisčiai rožinis skystis pakilo šiaudeliu aukštyn. Kelias akimirkas tylomis žvelgėme vienas į kitą. Nejučia kilstelėjau ranką, pirštų galais nubraukdamas užkritusią jos plaukų sruogą. M pasviro link manęs ir mūsų lūpos susilietė.