Dočkutės skyrybos

Dočkutė nemylėjo savo paveldėtos žemės. Užkampis. Toli nuo pagrindinių magistralių. Pelkėta. Ką ten rado tie mano protėviai?

Nelankė giminaičių kapų. Neuždegdavo žvakučių tamsiomis naktimis.
Ji svajojo išvažiuoti į Londoną tą pačią dieną, kada laikys mišias uošvienės mirties metinių proga.
Jos vyras garbanius Viktoras gėrė. Dar vis nemušė, bet žiūrėjo piktai.
Buvo laikas skirtis.
Dočkutė susitvarkė po laidotuvių: išplovė grindis, išnešė šiukšles.
Jau turėjo sugrįžti Viktoras. Nelaiminga žmona dar vis turėjo vilties, kad sugrįš negirtas.
Po laidotuvių jis nesiliovė liūdėti ir gerti.
Vaikštinėjo į darbą su kostiumu, kurį dėvėjo laidotuvėse.
Taip ir miegodavo.
Kostiumas buvo sintetinis, todėl nesiglamžė ir darė padoraus vyro įspūdį.
Keli klevo lapo dydžio raudono pigaus vyno lašai kostiumo nepuošė, bet ir nesugriovė tvarkingo vyro reputacijos.
Dočkutė skaitė laikraštį planšetėje, kada Viktoras tyliai įslinko į butą.
Jis pasikabino rudeninį paltą, nusišluostė veidą ir atsisėdo prieš Dočkutę.

- Mirė mano motina. Laukiau kada ji numirs ir aš galėsiu tau viską pasakyti
- Nenorėjai, kad motina išgirstu
- Nemyliu tavęs. Nemyliu tavęs tiek, kad negaliu su tavim gyventi viename kambaryje. Gal ir mylėčiau, bet susiradau kitą.
- Kas ji? Iš darbo?
- Ne, troleibuse sutikau prieš metus.
- .. ir metus laukei kol numirs... motina?
- Metus laukiau, kad tau pasakyčiau.
Dočkutė atsistojo.
Gyvenimas sustojo jų bendroje virtuvėje. Ji nežinojo ar myli Viktorą ar  turi jam vietos širdyje. Garbaniui su kuriuo pragyveno dvidešimt metų. Širdis plakė kaip visada - ji tikrai nemylėjo šito garbanoto kareivio. Nebuvo jos širdyje vietos Viktorui, kuris palaidojo motiną ir slėpė nuo Dočkutės tiesą apie savo širdies reikalus.
- Kuo ji vardu? Aš klausiu kuo ji vardu
- kokią tai turi reikšmę?
- Didelę. Tai nepasakysi - kuo ji vardu?
- Ji turi vardą. Tu jos nepažįsti.
Dočkutė ima kėdę ir užsimoja lyg kirs Viktorui.
Vyras nusižiovauja. Tai jam ne pirmosios skyrybos.
Dočkutė nuleidžia kėdę, nes junta silpnumą kojose, rankose ir ties pusiauju.

Po mėnesio, kurį praleido gyvendami atskirai: Dočkutė kambaryje, o Viktoras virtuvėje ir vonioje, kada moteris ateidavo į virtuvę arbatos.
Dočkutė bandė Viktorą nunuodyti stiklo pluošto dulkėmis, bet Viktoras gėrė stiprią kavą, tai stiklo dulkės jo neveikė.
Viktoras jai į kavą maišė purentino tabletes, laisvinančius pilvą ir uretrą.

Dočkutė vis dažniau sėdėdavo tualete, net knygų atsinešė.
Ji tiek ilgai sėdėdavo, kad vyrui tekdavo pilti šlapimą per langą.
Po to jis liovėsi moterį nuodyti.

Vieną rytą Dočkutė pareiškė
- Kodėl tu negali nakvoti pas bevardę?
- Ji skiriasi su vyru. Laukiu
- Kiek reikės laukti?
- Kiek reikės tiek ir lauksiu
- O aš atsivesiu šiąnakt verslininką. Man reikia tvarkytis savo gyvenime. Pasėdėk, prašau, vonioje, kol mes bendrausime.

Dočkutė rado verslininką artimiausioje kavinėje prie durų.
Jis stovėjo kaip stovi didelį verslininkai: užima daug vietos, turi baltus dantis ir būna , ką tik metę rūkyti.
Atsivedė.
Viktoras užsidarė vonioje. Girdėjosi vandens pliuškenimas.
Permiegojo.
Ryte Viktoras sutinka nakties vyrą virtuvėje.
Jo begaliniai nuostabai - vyrą jis pažino
- Viktoras, pirmas vyras
- Siparis, atsitiktinis, jeigu taip
- O aš tave pažinau. Iš kart. Dar vonioje.
- Nu ir durnas

Vakare Dočkutė susitinka Viktorą virtuvėje.
- Tai sakai verslininką atsivedei?
- O ką?
- Koks jis verslininkas? Aktorius jis... Žinau aš šitą verslą.
- Nesikišk į mano gyvenimą. Verslą jis žino. Motiną numarino, kad nematytu,  koks jis bevalis, mane į verslą stumi. Kas tu per žmogus?
Kažkas Viktoro širdyje krebždėjo. Jis jautė, kad Dočkutė jam ne svetima. O gal artima kaip niekada?

Viktoras greitai išėjo pas išsiskyrusią Bevardę moterį.  Jie nuomavo butą šalia kapinių.
Dočkutė ateidavo ir žiūrėdavo pro kapinių tvoros plyšį kaip Viktoras trina praustuvėje kelnes, muilina kruopščiai, atidžiai, kaip muilindavo, tada - namuose.
Ji norėdavo jam patarti, kaip artimam žmogui.
Pasakyti: tu netrink vienoje vietoje, geriau tulžies užlašinti...
Negalėjo, nors jis buvo jai artimas žmogus.
Sugrįždavo į tuščius namus.
Belsdavo į vonios duris ir kartodavo
- Viktorai, įleisk... man reikia nusiplauti rankas