19% IX forto o gal 21%

Recenzijos per brūkšnelį esė variantas iš keleto įžangų, dviejų epizodų ir post scriptum
2021 vasario 2 d. 15min. lt Andrius Jakučiūnas savo apžvalgoje „Kaip nepasiklysti (...) recenzijų džiunglėse (...) „ teigia, cituoju: recenzijai galioja neformalus 1 metų terminas (rečiau 2, bet ne senesnė). Visiškai sutinku, tačiau kaip pateisinimą savo rašymui apie knygą, kuri išleista seniau nei prieš 2 metus, norėčiau atkreipti Andriaus dėmesį į tai, kad eilėraščių knygų skaitymas stipriai skiriasi nuo prozos skaitymo daugelių aspektų. Esminiai – fragmentiškumas ir perskaitymų kiekis. Nepretenduoju į statistinį tikslumą, tad remiuosi savo asmenine atmintimi – Knygą apie san Mikelę, Graiką Zorbą ir dar keletą skaičiau daugiau nei du kartus, taip pat yra keliolika prozos veikalų, skaitytų daugiau nei vieną sykį, tad, manau, kad daugelis, didžioji dalis, romanų turi vieno perskaitymo likimą. Visai priešingai yra su eilėraščių tomeliais. Polis Valery sakė, jog poetų nedomina informacijos perteikimas, taigi ir smalsumo patenkinimas (kam maga antrą kartą skaityti žmogžudystės narpliojimo istoriją, kai dar pameni žudiko vardą iš ankstesnės bemiegės nakties dektektyvo ryjimo). Rilkės, Kavafio, Celano, Brodskio tomeliai mano lentynose atrodo kaip kelio darbininkai šalia smokingais apsirengusių prozos foliantų. Juos skaitau visą gyvenimą, beveik kasdien, o gilūs komentarai apie jų turinį aktualūs bus dar ilgai. Bent jau taip man norėtųsi. Taigi, ši A. Jakučiūno pastaba paskatino mane pasiūlyti žemiau esantį tekstą daugiau nei vienam skaitytojui, nors nebuvau apsisprendęs, ar tikrai ruošiuosi tai padaryti.
Viešai komentuoti poetinius tekstus, kai pats rašai labai kitokius eilėraščius ir, be to, beveik visai neviešai, objektyvumo požiūriu gan rizikingas veiksmas, todėl išsyk pareiškiu, kad žemiau parašyti dalykai laikytini išimtinai mano nuomone ir negali būti vertinami niekaip kitaip.
Kai pradėjau galvoti apie A. Kaziliūnaitės kūrybos komentavimą, galvoje pastoviai sukosi įvairaus įkyrumo apmastymai apie poetikai giminingus reiškinius, kuriančiųjų (šiuo atveju A. K.) motyvus ir matymo (o ne žiūrėjimo) principus, drąsos ir įžūlumo (gerąja prasme) santykį bei daugybę dalykų, galinčių padėti priartėti prie supratimo, vertinimo ir žinojimo. Ši recenzija skirta pirmiausiai sau pačiam, po to autorei, jei tik jai pakaks smalsumo ir kantrybės su šiuo tekstu susipažinti, o taip pat ir tiems  kitiems, turėsiantiems analogiško smalsumo ir šiek tiek didesnės kantrybės. Pradedu nuo keleto aukščiau jau minėtų įžvalgų.                                                                                                                 
Pervertinimas veda į nusivylimą, visi pervertinimai turi tą patį kompasą. Bet savęs pervertinimas  ypač skausmingas, nes jo didenybės Rezultato pasaulyje asmeniškumai nunyksta, o verdiktų stilistika žiauri iki liguistumo. Tuo pačiu savęs pervertinimas kaip ribos nepaisymas, galimybių ašmenys yra absoliučiai normalus būvis rašytojui, nes tai tiesiog pilotavimo atsakomybė, bandant nutupdyti būsenų lainerį ant nutūpimo tako, taku vadinant meno kūrinio įteikimą.
Meno kūrinys, o eilėraščių knyga turi neabejotiną siekį juo būti, juo labiau, ji pati sudaryta iš turinyje įvardintų atskirų nepriklausomų meno kūrinių skaičiaus, eilėraščių, turi ir auklėjamąjį dėmenį, dažniausiai slaptą, didesnį ar, priešingai, atvirą, o gal užkoduotą, bet jei menas nedaro mūsų geresniais, tai kokia auklėjimo pagrindinė idėja? Vartodamas žodį auklėjimas, turiu omeny rezultatą, kurio tikimasi iš į ką nors nukreiptų veiklų su pozityvaus poveikio tikimybe. Nes menas juk auklėja, nors pats veiksmažodis sukelia įvairių asociacijų.
Pasikartosiu. Meno kūrinius kuriančiojo (rašančiojo) savęs vertinimas sudėtingas, komplikuotas natūraliai hipertrofuotu menininko ego, jis kurpia įvairiausius nepatogumus, pradedant ir baigiant įtampų sukeliamu psichikos nuovargiu, pusiausvyrų netektimis, vienatve ir t. t.  Menininkai dažniausiai laimingi tik iš pažiūros ir savęs pervertinimai arba neįvertinimai čia turi ne antraeilius vaidmenis. Šioje vietoje pasitikėjimas savimi tampa tiesiogiai ir labai priklausomas nuo savianalizės gylio ir trukmės. Žinoma, menininkas laimingas įkvėpimo akimirką, tos akimirkos įkūnijimo metą ir užbaigimo sekundę, net jei procesas buvo ilgas ir sunkaus darbo kupinas. Bet jeigu kūrinys įvyksta žaibiškai, gal net per greitai, yra tikimybė, kad tokio kūrinio poveikis neužsitęs.                                                                                                                                                                          Aušros Kaziliūnaitės kūrinių poveikis man yra ilgalaikis, skaitau jos eilėraščius daug metų.

Epizodas A
Galbūt mes esame savo neparašytų knygų viršelių skolininkai.                                                                      Viršeliai visuomet iškalbingi. Net jei jie neturi jokio užrašo ar piešinio ir yra bevardės medžiagų faktūros – storesnis popierius, aksomas ar oda, jie visuomet turi autoriaus siunčiamą ženklą, o šiuo atveju ploto tuštuma ir spalva – ar įmanoma, kad nebūtų?, sukelia smalsumą, nes visiška viršelio tuštuma yra retenybė, būdinga asmeninėms užrašų knygutėms iš tų laikų, kai ribota kitokių nei visi žmonių kasta naudodavo įvairiausių dydžių tuščių lapų rinkinius užsirašyti pastaboms, įžvalgoms, idėjų fragmentams. O šiaip jau viršeliai yra atskiras pasaulis, vėliavos, kurių klostėse gyvena istorijos nuo iki ir reikšmės virš ir po. Viršelis turi krūvį, kurio sukuriamas laukas priverčia ranką išsitiesti ir paimti turinio materiją. Knyga imama švelniai ir atsargiai. Sunku įsivaizduoti knygos  griebimą iš lentynos ar nuo prekystalio, nebent dalyvauja kažkoks nepasidalinimo atvejis ar vagystė, spaudžiant laikui ir progai. Viršeliai yra jaukas, skirtas pataikyti į intelektinio alkio dešimtuką, sėkmingiausiais atvejais – į intelektinio bado dešimtuką. Nežinok autoriaus vardo ir knygą atsiversi vien dėl viršelio, tai aksioma.
Besidominčiam šiuolaikine lietuvių poezija sunku nežinoti Aušros Kaziliūnaitės, tačiau jos knygą antakius kilstelėti priverčiančiu pavadinimu 20%  KONCENTRACIJOS STOVYKLA nusipirkau ir dėl viršelio. Prieš keletą metų. Dabar labai džiaugiuosi turėdamas šią knygą. Tik 400 egzempliorių ir vienas iš jų – mano.  Kadangi tai mano nuosavybė, pieštuku prisirašiau pastabėlių. Pasibraukiau vietelių. Pridėliojau paukštukų, klaustukų, daugtaškių, šauktukų. Skaitant iš naujo gera pasitikrinti, ar tikrai vertėjo žymėtis. Skaitau šią knygą kaip daugiau nei kokią nors ko nors refleksiją. Ji atsako man į daugelį klausimų apie mane patį, vadinasi yra gera knyga. Ji taip išsamiai atsako, kad yra tiesiog nuostabi knyga. Bandysiu atvirkštine tvarka – pabaigoje apie viršelį, prieš tai apie pavadinimus, o pirmiausiai apie tekstus. Tai yra apie eilėraščius, gyvenančius šioje knygoje savo neeilinį gyvenimą-egzistavimą-merdėjimą-puvimą-buvimą ir kitus... tuos neįtikėtinus kažką ir visų jų bendrą vardiklį.
Knyga prasideda dviem epigrafais:                                                                                                                                                                                              „Nuo amžių amžinųjų ant Pergalės laiptų gyvena žmogaus sielos atšešėliams jautri būtybė – A Bao A Ku. Ji daugiausia laiko snūduriuoja ant pirmojo laiptelio ir, tik žmogui priartėjus, ji paslaptingai atgyja ir ima dulsvai švytėti iš vidaus. “                                                                                                                                                                J. L. Borges, „Pramanytų būtybių knyga“
„tai su kuo adysim plyštančią rudenio plėvę ir su kuo kvatosimės jiems spurdant bandant ištrūkti“
Menas, kurį atstovauja knygos 20%  KONCENTRACIJOS STOVYKLA eilėraščiai, visais parametrais paliko ars poetica dideliu atstumu už horizonto. O gal ne paliko, bet aplenkė? Kai kurie eilėraščiai ten, kai kurie šen. Kai kurie pasuko į šoną. Juos visus vienija absoliučiai aiškus autorės siekis neleisti skaitančiajam nuspėti nors vieną epizodą į priekį.  Dažniausiai nėra net menkiausio šanso numatyti nors žodžio kryptį. Paradoksas čia yra visagalis. Kartais Paradoksas tironas, o dažniausiai jis viešpats dievas.  Rašytoja savo tikslą pasiekė 20 + 80 yra lygu 120%. Nes net visą gyvenimą sąmoningai ir atkakliai vaizduotės jėgą ugdžiusiam skaitytojui, kokiu tariausi esąs, nepavyko nė vieną kartą numatyti eigos posūkio, ką jau kalbėti apie pabaigas. Drastiškomis ar net šokiruojančiomis provokacijomis rutuliojamas veiksmas, detalių seka,  objektų komponavimas – viskas eilėraščiuose prieštarauja šio pasaulio fizikai, etikai, estetikai, viskam, kas šį pasaulį ir daro šiuo su visom jo apylinkėmis, požemiais ir sferomis. Taigi, veiksmas ir vieta yra ne čia ir ne dabar. Užeikite ir pamatysite, ko nematėte, pajausite, ką galima jausti tik naujosios receptorių kartos dėka ir suprasite, o tai svarbiausia, kas yra tikroji iš didžiosios raidės Palaima dalyvauti sąmonės kosmoso literatūroje.                                                                                                                                                                Kažkas pasaulyje, kur vyksta šios knygos veiksmas, taip nelegalu, jog norisi tai matyti ne kaip dalyviui, o kaip atsitiktiniam žiūrovui, kuris neturi jokios atsakomybės už tai, kas darosi tarp makabriškų dekoracijų ir Teisės kapituliacijų prieš net mažiausią normalumo pasipriešinimą destrukcijų estetikai. Normalumas, atsitiktinai efemeriškai pasipainiojantis sistemose, atspindimas kaip apgailėtinai primityvus, vulgarus, pigus ir banalus. Kartais atrodo, jog gerai, kad tarp kūrinio ir tavęs yra tarsi permatoma siena ir yra galimybė bet kurią akimirką palikti salę.
Pamenu, padedu atverstą knygą ant kelių, gurkšteliu kavos ir sau pagalvoju: jei autorė parašytų eilutę, kaip ji stebi saulėlydį ir lygiagrečiai nėra jokios katastrofos ir absurdo orgijos, o saulė paprasčiausiai nusileidžia, tai būtų paskutinė gyvenimo eilutė, suvokus savo kaip menininko žlugimą.                                            Slogumas – dominuojanti idėja ir ji tvyro beveik visoje knygos eilėraščių erdvėje. Kvapai drėgni, pelėsių priekvapis, jokio vėjo. Spalvų sintetika pabrėžtinai demonstratyvi. Mastelių disproporcijos gluminančiai didelės. Laikas lyg agonijai besipriešinančios širdies kardiogramoje šokinėjantis pjūklas, kartais jo nėra, dažnai jis arba iracionaliai lėtas arba tolstantis įsibėgėjančio traukinio pagreičiu. Jei tarp eilėraščių nebūtų skirties pavadinimais, juos nebūtų sunku skaityti kaip poemą, nes turinys visiškai išsidraikęs ir išsireiškimų nepriklausomybė ar laisvė tiesiog begėdiškai skelbia savo anarchiją kaip egzistencinę būtinybę, kai tradicijai ir standartui vieta gete. Ryšys tarp veikiančių objektų ar būtybių – specifinis, o siūlomas to ryšio traktavimo lygmuo – alternatyvų tuštėjimo metas.
Jei galvoti, kad menininkas nuo eilinio žmogaus skiriasi tame tarpe ir savo matymo ypatumais – skvarba, gebėjimu į objektą žvelgti vienu metu iš kelių kampų, detalių santykio ir harmoninių ypatybių bei tų detalių kiekio  įžvelgimu, tai akys ir matymas autorės tekstuose turi išskirtinę reikšmę. Andalūzijos Šuns laikų L. Bunueliui patiktų:
Psl. 12 „su arbatiniu šaukšteliu ar rieškučiomis gali pasemti jos akį“;
Psl. 20 „ jos akyse – pasaulis – –  dygsniai, kuriais jos pritvirtintos“;
Psl. 39 „kūdikis užminuotas/akim“;
Psl. 42 „vietoje akių/turinti vaginas“;
Psl. 47 „jos akys – du vidutinio dydžio svogūnai“;
Psl. 54 „palengva/iš tavo akių/išsirita žvirbliai“;
Psl. 61 „iš jos žaizdų bėgo/paukščiai ir laikas//juos žmonės lesino/akimis“;
Psl. 88 „ tik obelys/ant kurių noko/ akių obuoliai“;
Psl. 98 „ jam iš akių/auga rožės/burnoje jos žydi“.
Siurrealizmas visur toks primygtinis, jog privalai priimti žaidimo taisykles arba atsisakyti skaitymo. (Pieštukui buvo ką veikti) Kai kuriose vietose, kartais atrodo kad net visur, sunku suvokti provokacijos priežastį ir tikslą.
Psl. 37 TŪKSTANTIS IR VIENA MIRTIS: eilėraštyje 20 eilučių keturiose strofose. Niekaip neradau NĖ VIENOS MIRTIES, jau nekalbant apie tūkstantį. Taigi, pabandom tų mirčių paieškoti.
Pirmoji strofa (6 eilutės): „vyras prarijo/tiltą, /nuo kurio/nušokusi saulė/kadaise gavo/didžiulį invalidumą“ – nė 1000, nė tos dar vienos. Priešingai, invalidumas rodo gyvybės tąsą, o apie prarijusiojo galą taip pat jokių žinių.
Antroji strofa (3 eilutės): „ ir dabar/jo pilve –/šeštadienis“, nė 1000, nė vienos.
Trečioji strofa (6 eilutės): tą/šeštadienį/iš žvaigždėto/dangaus/ilgus metus/lankstėme gerves“; ... ilga kaip šimtmečiai diena... lankstyti gerves – reiškia buvimą su veiksmu, nors ir simbolišku. Ypač atkreiptinas dėmesys į ilgus metus, kai šalia jokių patikslinimų apie skaičių augimą link... (?) 1001.
Ketvirtoji strofa (5 eilutės): „o kai darbas/jau buvo baigtas, /joms nebeliko/daugiau/kur skraidyti“ na, neturėjimas kur skraidyti gal ir yra ta vienintelė mirtis-erdvė, išlaikant pasiruošimą ir galėjimą, bet kur tūkstantis?
37-tas puslapis užduoda klausimą – kur 1000 mirčių? Skaitai ir lyg apsėstas ieškai jų vėl ir vėl. Suvoki, kad provokacija ir glūdi tame privertime ieškoti ko nėra, ir tai P. Sorentino A Grande Beleza scena, kur kalbinama performance galvą į (butaforinę minkštą) sieną daužiusi menininkė paaiškina, kad kvailiai per brūkšnelį menkystos nesuvokia tikrojo meno. Galima daryti prielaidą, kad autorės knygą skaitančiajam siunčiama žinia yra maždaug tokia: didis menas neprivalo tiekti suvokimą kaip sukramtytą peną, didis menas duoda simbolį, metaforą, kodą, mįslę, paslaptį ir, jei nesupranti, jei nerandi, jei nesuvoki didžio meno paslapties didybės, vadinasi esi nevertas to meno, jam nepasiruošęs ir gal net neįgalus prie jo priartėti. Tokių klausimų dar penkiasdešimt viename eilėraštyje yra. Gal autorė sakytų, kad net nesiruošė siūlyti didelio meno. Bet gal ji sakytų norėjusi tiekti mažąjį ar menkąjį meną? Gal nebuvo jokio ketinimo siūlyti meną kaip poeziją ir klausimams pabaigos nėra.  Kokie ten dar masteliai, didelis, mažas...                                                                                                                                        Skaičiau iš naujo vėl ir vėl. Pasak V. Franklio – žmogus visur ir visuomet ieško prasmės. Atsiranda savotiškas sunkiai apibrėžiamas azartas atrasti prasmę toje nudistikoje, suporuotoje su alogizmais, neįmanomybėmis, mistifikacijomis (taip knieti priešdėlis pseudo...), atkasti ryšį tarp priešingybių, jų nesuderinamumą teigiant kaip genetinę tapatybę ir estetinę dermę, pasiekusias įtampos kaip siekio viršūnę.                                                                                                Taigi, viskas prieštarauja šio pasaulio viskam. Ir panašu, kad viskam prieštarauti, arba tiesiog viskam sakyti ne, ir yra tikslas numeris vienas ir numerių daugiau nebus.                                                                                                    Tačiau jų yra.                                                                                                                                                                      Jų pilna visur. Jie užrašyti ant durų, apleistame pastate, kuris yra viešbutis, tačiau kišti raktą į spyną yra bergždžias reikalas, nes iš tikrųjų tai yra povandeninis laivas ir batus nusipirksite tik už gryno sidabro monetas, kurių galite išsikeisti pas administratorių, jam atiduodami savo kazino žetonus, riekelėmis supjaustę keletą dar šiltų kvėpuojančių tigro akių obuolių.                                                                                                  Numeriai padrikai išbarstyti ant knygos viršelio. Kiekvienas iš dešimties viršelyje pavaizduotų objektų turi savo eilės numerį, kuris yra kodas, reikalingas patekimui į kedro žvirblio pavadinimų papuoštą darbo ir poilsio kempingą (na gerai, stovyklą), o jame, tik jame, galite atsigerti terasų.


Epizodas B
Būtasis laikas, pirmas asmuo, veiksmažodis reiškia lytinių santykių turėjimą vulgariąja forma ir prasideda raidės P garsu. Būtent šiuo veiksmažodžiu klaipėdietis filosofas ir menininkas (o gal menininkas ir filosofas) Jurgis Viningas pradeda savo opusą: „Turėjau lytinių santykių su antologijom... na tiek to, viešai svarbiame kultūriniame savaitraštyje buvo atspausdinta: P--au antologijas“.  Vaizduotėje matau, kaip jis sėdi bohemiškoj kavinukėje prie lango ir eilėraščių knygos 20% KONCENTRACIJOS STOVYKLA autorei  lėtai, šedevro transliacijos verta intonacija, su vos juntama žavingo cinizmo gaidele ir gerai surepetuotu šių dviejų žodžių pasakymo tempu padeklamuoja savo meno titulinę dalį. Bet aplodismentų nėra. Džordžas Vikingas Laimintysis, žinoma, tikisi jų kaip vyšnios ant torto, pabaigoje, o prieš pabaigą – vertinimo, nerišlaus dėl pribloškiančio susižavėjimo ir t. t. bet nieko tokio neįvyksta. Daugiausia, ko gali tikėtis J. V. yra ironiška Aušros Kaziliūnaitės šypsena. Tautologija.., bet dviejuose žodžiuose tėra apgailėtini žiedeliai (antologija graikiškai yra gėlių rinkinys, Jurgi), ir ponas J. V. gali nesibaiminti papulti į jokias antologijas, o štai vaisiai yra kitokie – Aušra Kaziliūnaitė jau joje, velionis K. Navakas ją įtraukė į savąją 66-ių dabartinių svarbiausiųjų ir tai nuostabus įvertinimas. Stigma.                                                                                                                            Dviem aukštais žemiau šiame  poetų dangoraižyje apartamentus turi 20% koncentracijos stovyklos redaktorius Antanas Šimkus, bet neaišku kuris aukštas nekilnojamo turto agentūrų vertinamas brangiau, todėl didelės reikšmės šiuo atveju neturi. Prie redaktoriaus teks trumpam grįžti.                                                                                                Taigi. Aplodismentų nėra. Nes kad ir kaip pribloškiančiai ir laisvę įkūnijančiai skambėtų intymus antologijų turėjimas, tai seklu ir to seklumo suvokimui geriausias pagalbininkas yra eilėraščių knyga 20%  KONCENTRACIJOS STOVYKLA. Ir šioje knygoje nerasite nusižengimų vadinamajai norminei kalbai. Autorei to nereikia. Ji turi didelį arsenalą priemonių seksą su antologijomis pranokti triuškinančiai. Tiek į gylį, tiek į plotį.
Štai šiuo teksto gabalėliu ketinau pradėti savo apmąstymus apie A. Kazilūnaitės kūrybą apskritai, o konkrečiai pasirinkau jos  20% KONCENTRACIJOS STOVYKLĄ. Nors turiu ir kitas autorės knygas. Ši pabaigoj nugalėjo Mėnulį Esantį Tablete.   
Vos perskaičiau pirmuosius eilėraščius, iš karto supratau, kad teks šią knygą skaityti ne vieną kartą. Ir ne šiaip skaityti, o analizuoti ir bandyti rasti atsakymus į krūvas įvairiausių kodėl. Taip ir buvo. Tiesa, su atsakymais sekėsi ne ypač. Bet įdomu buvo oho dar ir kaip. Ir su kiekvienu knygos perskaitymu (dabar jau užtrunka apie valandą su trupučiu) į didžiąją dalį tų klausimų atsakymų norisi dar labiau ir jų vis dar ieškau.                                          Kas yra poezija? K. Navakas minėtoje savo antologijoje teigia, kad poezija neapibrėžiama, G. Kazlauskaitė, cituodama Alf. Andriuškevičių, sako, kad tai jausmingas kalbėjimas muzikiniu ritmu, o žodynas apibendrina – grožinė literatūra, apimanti eiliuotą meninę kūrybą; (...) vaizdingo minčių reiškimo menas; gražumas, žavumas. Pastarieji šioje knygoje labai specifiniai. Eiliavimas, turint omenyje apibrėžimus, neabejotinas, minčių reiškimo vaizdingumas – pribloškiantis, muzikinis ritmas... žiūrint apie kokią muziką pavyks susitarti; jei apie tas klasikinės muzikos bangas, kurių aukštį turi omeny knygos redaktorius paskutinio viršelio žodyje, šalia dar paminėdamas prilygti galinčius akademinius veikalus – būtų labai įdomu sužinoti nors keletą konkrečiai; na ir jausmingas kalbėjimas, jausmai, be kurių jokie apibrėžimai apie poeziją būtų niekiniai. Taigi jausmai šioje knygoje verti atskiro aptarimo. Grįžtu prie redaktoriaus paskutiniame viršelyje išskirtų abiejų epigrafų. Nesunku darytis išvadą dėl pirmojo:                                                                                                                            „Ant pergalės /bokšto /laiptų /gyvena /žmogaus/sielos... “                                                                                                                                                                                               
Štai Borgeso muzika, pasak redaktoriaus „suvaldytas ritminis pasakojimas“ . O antrasis epigrafas autorystės nenurodo, tad priskirtinas A. Kaziliūnaitei, ir nuo čia viskas prasideda. Vėl pora klausimėlių redaktoriui. „tai su kuo adysim plyštančią rudenio plėvę“ – ar klausiama apie įrankį (adata paprastoji, adata chirurginė, spindulys, horizontas?) ar apie gizelį, kompaniją, brigadą? Ar plyšimas suadomas ar susiuvamas? Juk adomos skylės, ar ne? Čia pat, jau epigrafe, autorė ir pradeda savo principinę šios knygos jausminę gaidą. Antrojoje epigrafo eilutėje keturi veiksmažodžiai. Ir kas poezijoje gali būti daugiau už veiksmažodį? Štai tas kvartetas: kvatosimės, spurdant, bandant, ištrūkti. Tarp kurių įsiterpęs niekingas mikroskopinės prasmės žodelytis, visiškai nesuvokiamas beprasmiškumas-neaiškumas, jiems ir gaunam štai šią epigrafo eilutės pabaigą: „ (...) kvatosimės jiems spurdant bandant ištrūkti“. Basta. Knyga prasideda. Ji prasideda eilėraščiu UPELYJE ANT KRANTO. Šio eilėraščio paskutinis žodis atkeliavo tiesiai iš antrojo epigrafo ir tas žodis – spurda. Spurda – veiksmažodis, kurio prasmė apvilkta kažkokiais prievartą, smurtą, nelaisvę, bandymą ištrūkti simbolizuojančiais rūbais, ir visi šie beviltiškumo atributai-dalykai tik keliose eilutėse aukščiau – pažiūrėkime: visi labai sirgo, mirė iš bado, pasibaigė žmonės, laivas niekad neatplaukė, visi muitininkai mirė, ji ėmė trūkčioti... Pirmas eilėraštis ir kamertonas užgautas, tonacija nurodyta. Spurdėkite, ponios ir ponai. Priežasčių tikrai bus. Beje, papildas kamertonui taip pat pirmojo eilėraščio pavadinime. Upelyje, vadinasi tarp krantų arba prie kranto, o jei ant kranto tai šalia upelio. Tačiau šioje knygoje jums, gerbiamieji, teks būti upelyje ant kranto.
Ieškant šioje knygoje poezijos lengva nebuvo. Poetikos taip, o štai dėl poezijos... reikia susitarti dėl vardiklio.  Gražumas ir žavumas knygoje atstovaujamas išskirtinai absurdo ir provokacijos junginio artefaktais, kuriuos pritempti iki metaforų kaip įrankių – paprastų pastangų nepakanka. Vien skyrių ir eilėraščių pavadinimai yra žaidimo dalis ir taisyklių aiškinimasis skaitantįjį verčia išsinerti iš homo ludens per tarpinę homo sapiens būseną į homo... taip ir neradau koks tas žmogus galėtų būti. Tačiau žaisti galima visus žaidimus. Kokius jausmus autorė stengiasi savo skaitytojui sukelti? Žiūrint koks skaitytojas...                   
Psl. 90 GREENHOUSE EFFECT eilėraštis apie grupinį išžaginimą, kuriame dalyvauja visi, kas tik papuola į sceną, lygiagrečiai perdažant plaukus, nukerpant nagus ir padegant. Beje, antrame žaginime procesas vyksta jau po žaginamojo, o ne žaginamosios padegimo (degino kas ką norėjo, eilės tvarka nesvarbu...). Tik įdomu ar man vienam kilo klausimas, kodėl, nors poetinio veiksmo laikas yra Rusijos (kad būtų šiuolaikiška – iš mažosios raidės) caro valdymo metą, eilėraštis vadinasi Šiltnamio Efektas ir kažkodėl angliškai. Ir čia jau metas pakalbėti apie visus pavadinimus. Jie visi parinkti ir sumanyti neturėjimui nieko bendro su eilėraščių tekstų turiniu. Visi absoliučiai. Net ne priešingai turinio medžiagai, o kaip nors antilogiškai, antisuprantamai, antibetkaip, o skyriaus pavadinimas kedras ir žvirblis (iš mažųjų raidžių, nes neturi pjautis su eilėraščių pavadinimais pabrėžtinai, net agresyviai išdidintomis didžiosiomis) per klaidą ar neapsižiūrėjimą praleido žvirblius ir žvirblis atstovauja (griauna?) pavadinimų principą. Gerai, kad daugiskaita, tai dar galima teisinti bendrą reikalą.
Ieškodamas nematomo vidinio siūlo, eilėraščius vienijančio šioje knygoje kaip idėją, dar kartą ir dar  visus juos skaičiau, bandydamas specialiai rasti nors vieną kūrinį, neturintį nė truputėlio juodumo. Penkiasdešimt trys atsakymai buvo neigiami (visi penkiasdešimt du eilėraščiai ir antrasis epigrafas). Tai ir yra pagrindinis siūlas. Prisiminiau T. Venclovos verstą R.  M. Rilkės eilutę: „perlai pabiro, nejaugi nutrūko jų varstis, kas gi pagelbės, man stinga stipriojo siūlo... “...
Pagaliau – viršelis. Dešimt objektų: negyvumas- apmušalai-eksponatai-beviltiškumas. Sunku įsivaizduoti geresnį viršelį tam, kas guli po juo. Rinkoje gausu placebo tablečių (... mėnulis yra tabletė...). Jose veikliosios medžiagos koncentracija yra nulis procentų. O štai stovyklose koncentracija kitokia. Net jei stovykloje yra vienas asmuo, ši vieta yra šimtu procentų kančios stovykla. Jų procentinės koncentracijos neįtakoja dujų kamerų kubatūra, sargybos bokštelių kiekis ir aukštis, komendantų žmogiškumo barometrai. Jei Šalamovas, Franklis ir Sruoga lygintų savų koncentracijos stovyklų parametrų procentus, jie visur būtų tokie patys – 100. Ir nė tūkstantąja (ir viena) dalele mažiau. Kažkokia sumauta nuotaika apima klausiant savęs, kodėl autorė pasirinko provokuojamuoju objektu tokią zoną, kur neutraliu būti nepadoru. Juk koncentracijos stovyklų nesuvokiamą siaubą patyrė tokia gausybė žmonių. Ar galėtų autorė tokiu pavadinimu knygą pasiūlyti Izraelio leidyklai? Ar žydas leidėjas sutiktų tokią leisti? Ar žydas vertėjas sutiktų versti? Taip jau atsitiko, kad mano tėvai išgyveno lagerius ir užaugau su kitų lagerius išgyvenusiųjų vaikais. O paskui ir bendraminčių, draugų ratas buvo lagerių liestas ir dvelktas. Lageriai visad buvo netoli. Ir 20 procentų koncentracijos stovykla yra terminas šiaip sau, švelniai tariant. Bet kaip skamba, tiesa, ponai? O koks intriguojantis nuojautos pliūpsnis! Kaip taip gali būti? Tik 20 procentų? Koncentracijos stovykla? Mamyte, o kas yra koncentracijos stovykla? Na, mamyte, o kodėl 20?                                                                                                            Viršelis vertas pavadinimo. (Mamyte, o kodėl tos mergaitės speneliai yra snaigės?)                                                        Prisiminiau seną socialinę reklamą – tave parduos kaip lėlę. Taigi turime lėlę. Ir ji yra pirmasis iš dešimties viršelio objektų ir sudaro sąlyginius 10% bendrojo negyvumo ir neabejotinai yra centrinė figūra, sukaupusi didžiąją dalį tiesioginių ir perkeltinių prasmių – svarbiausias ženklas. Juodi išdraikyti gotės plaukai, sustingę drėgnoje vėsioje erdvėje lyg lėlė gulėtų, bet ji stovi pirmame plane, jos kairės rankos pirštelis vis dar (?) provokuojančiai slepiasi tarpkojo viršuje ir sufleruoja beviltišką tuštumos pojūtį, kai skausmas jau nebeturi jokios reikšmės – kairė akis galimai užtinusi nuo patirto smurto, aplink ją lyg ir mėlynė, o dešinioji iš vyzdžio ištrūkusį žvilgsnį palydi į tolimąjį apmušalais išklijuoto kambario viršutinį kampą. O apmušalai čia yra daugiau nei apmušalai. Jie visus šioje ankštoje siaubo ir mirties užuominomis sutirštintoje erdvėje likusius objektus riša „dulsvo vidinio švytėjimo“ gija. Tų objektų dar devynetas: briedės (be ragų) galvos iškamša, didžiulė blakė, ventiliacijos grotelės,  didžiulio voro taksiderma, flamingo iškamša, stiklu dengtas rėmelis su dviem mėšlavabaliais (šūdvabaliais Pauliau N., tad galima pagalvoti apie Šudvabalio premiją...) ir dviem kraujasiurbiais vabzdžiais, kolibrio (o gal kito tropikų paukštelio) iškamša ant marmuro lentynėlės, trys drugeliai tokiame pačiame įstiklintame rėmelyje ir iki anatominio absurdo pražiodinta kaukolė. Laba diena. Imkite mane ir skaitykite.
P. S.
Žmonės kartais žiūri siaubo filmus. Yra net siaubo filmų klasika. Kai kuriems žmonėms reikia adrenalino, kad pajustų pasitenkinimą. Tiesiog dozės. Klasikinės.