Laiškas negimusiam draugui (II dalis)

* * *

Tam sode…
Kur žydi mirusios vyšnios
Gyvena mano pasakų
Pradžia…

* * *

Jie savo pelenus į jūrą
Nešė su dalgiais, su giesmėm, mintim
Su kūdikio verksmu pakilę
Paukščiai, klykdami audros lopšy
Savižudiškai atvirai savuosius vidurius
Išversdavo ant juodo
Akmenim išgrįsto kelio, nes
Sparnuočius iš proto vedė
Suvokimas, kas jie tokie, ir
Tai, kad niekada netaps daugiau
Negu yra…
Tai buvo jų didžiausias pasiekimas
Pagrįstas išnykimu…
Žmonės žengė tuo keliu po
Batais traiškydami jų akis, bet
Jų pačių nepastebėjo…Jie buvo
Užsiėmę savaisiais pelenais…

* * *

Ežero maldoj sustiklėję žodžiai
Tyliai beldžias į tavas
Akis groteskiški veidai ir
Bepročio sapnas, svilinantis
Realybės rėmus su iškreiptu
Vaizdu į tamsią ir audringą
Jūrą, kur burė vieniša
Be atilsio klajodama išnyksta
Sirenų giesmėse ir vėl
Išnyra, šiom godžiai traukiant
Sūrų orą į plaučius…

* * *

Ei, viršininke, daugiau
Šviesos, kad apšviestum visą
Prasmirdusį kirmėlyną ir
Mano sušiktą vidaus
Katedrą su ant sienų
Iškartais vienuoliais
Ei, viršininke, ar matai,
Kaip kraują pajutus
Sąmonė vilko aptemsta ir
Trokšta tik vieno– liežuviu
Išgirsti jo užburiantį
Skonį… paragauti
Kaulų traškėjimo… užuosti
Agonijos klyksmą…
Ei, viršininke, daugiau
Šviesos, kad sugėdintum
Duobkasį, kurs naktimis
Žaidžia Hamletą prisidengęs
Tamsa…
Ei, viršininke, apšviesk mus,
Nes visi mes žaidžiam
Kažką…

* * *

Ką tu jauti,
Kai valgai riešutus su
Kirmėle ir gličios gleivės
Tykšta ant tavos širdies
Apnuodydamos protą ir
Įsupdamos į klampų,
Iškreipto pasaulio liūną… (?)
Ką tu jauti,
Kai arogantiška kalė
Jaunystė kruviną vaginą
Išskėtus drybso patvory
Kupinom vilties akim,
Kad šiąnakt tu
Ją pamylėsi…
Ką tu jauti
Kai tavo gyvus
Audinius jau graužia
Laikas ir
Niekas
Nesupranta tavo sodinto
Medžio prasmės… tada
Ant balto sniego nepastebimos
Tampa ašaros ant
Sutepto purvu– vidus