Akiratis

Ji visą gyvenimą žinojo, kad yra kitokia; kad aplinkinių žvilgsniai įsmeigti į ją ne iš pasididžiavimo, žinojo, kodėl yra įkalinta šitame dešimties kvadratinių metrų plote, kurį vietiniai vadindavo Krizių centru.
Ji puikiai žinojo, kas tos moterys baltais apsiaustais, davatkėlės, atnešančios jai dubenį sriubos vakare, kurių žvilgsniai įsmeigti į maldaknyges ar dėžes pakuojančius vaikinus kažkuriame iš kabinetų.
Ji žinojo, kodėl yra šios vietos įnamis, bet niekaip negalėjo suprasti, kodėl jai tenka nešioti šitokią naštą, kodėl jai suteikta šitokia etiketė; ir kodėl žmonės į ją kreipiasi ne vardu, o „Ta iš tenais“.

Anksčiau manydavo, kad visa jos giminė prakeikta.
Vaikystėje, prisiklausiusi žmonių su popieriais prigrūstais aplankais rankoje pokalbių, manydavo, kad viskas praeis, kai išsigydys nuo ligos, tos diagnozės, kažkokios iš E raidės.

- Kiek laiko tu čia?
Paklausė dar viena moteriškė, nutukusi, suskretusi medicinos seselė, su užrašine rankoje bei keistomis žymėmis ant kaktos. Ji žinojo, arba bent jau nujautė, kad seselei tai nerūpi, arba tiksliau - ji tai žino.
Kiek laiko ji čia buvo, pati nežinojo; prisižiūrėjus tiek baltos spalvos ir niūrių veidų, jos galvoje liko tik viena tiesa - turiu čia būti. Prieš šią tiesą nublanko visi laiko terminai, visi žodžiai, kuriuos jai sakė retkarčiais ją aplankančios moterys liūdnais veidais, einančios naktinę pamainą, visos vienodos spalvos tabletės, kurias duoda tos pačios moterys, lyg pranašiškai numatydamos artėjantį priepuolį - tai medicininis terminas, kuriuo jos apibūdina tą jausmą, kai galva plyšta į skutelius, spalvos liejasi akyse, ir vieninteliu galvoje nugula tas beviltiškumo jausmas, nors jausti fizinį skausmą, persipjauti sau gerklę, matyti kraują - daryti viską, žinant, kad tam viskam ateis galas. Tos tabletės maloniai numalšindavo jai tą jausmą, nors dažniausiai tai netrūkdavo ilgai, bent jau iki sekančios dozės.

- Vardą, pavardę,  gimimo datą...
Ji teprisimena gydytojų veidus tą dieną, kai ji į oficialią gydymo įstaigą kreipėsi pirmą kartą, jų rankas, krutančias palei popieriaus lapą, kompiuterių klavišus, spragsinčius lyg pagal liūdną monotonišką klinikos melodiją. Ji prisiminė, kada pirmą kartą patyrė tą širdį ir smegenis draskantį jausmą, prisiminė tablečių, ištirpintų vandenyje skonį, nes nuryti jas trukdė keistas gumulas gerklėje, peraugantis į akmenį kakle ir stemplėje, dusinantį ją, verčiantį nuo kojų, primenantį mediko žodžius - čia ne gyvenimas...

Tas kvapas, kai ji prisiglausdavo prie kažkuo nežinomu ir negirdėtu kvepiančios pagalvės, būdavo pasakiškas, neįprastas ir teikiantis kažkokio niekur nematyto saugumo. Tas dezinfekanto kvapas palatoje atsidavė oficialumu, biurokratija ir tais popieriais, kuriuos pildė šeimininkai - medikai. Ji retkarčiais prisiliesdavo prie švelnios odos rankinės, użsimerkdavo ir liesdama tą švelnų natūralų paviršių apie nieką nebegalvodavo, kai jos nervinius impulsus pasiekdavo tas švelnumas, atsiduodantis namais ir tomis dienomis, kai ji dar jautėsi saugi, kai turėjo kur kas daugiau vilties - to jausmo, dabar jau nugulusio labai tolimame smegenų kamputyje, pasireiškiančio taip retai, kad jis jai bemaž atstojo tą dalyką, kurio ji vilėsi.

Pertepimai, patepimai, skysčiai, žirniukai, spiritas - viskas buvo daroma kas vakarą, reguliariai, niekam nematant ir nepadedant. Ji tikėjosi vis didesnio rezultato, ieškojo gamtos ženklų, liudisiančių jai apie pasveikimą.  Įsivaizdavo užkoduotą galią vienoje tabletėje, tokią stiprią, kad pasipriešintų kažkokiems vidiniams fizikos dėsniams ir išstumtų ją iš šitos įstaigos, pro tas duris, kurias ji nuolat mato pro langą... į tą autostradą, kuri ją užgožtų, į gausmą, kuris užvaldytų jos smegenis. Kaip ironiška - kai manai, kad kažkas yra vaistas, būtent nuo to ir gydo... bet to ji išmoko vidurinėje, nors ir su adaptuota programa - fizikos dėsniams nepasipriešinsi...

Per tiek metų šaltoje, baltoje ir gūdžioje įstaigoje ji teįsisamonino tik popierių kvapą, traškėjimą ir monotoniškas dainas pro garsiakalbius koridoriuose, vienintelis garsas, įsirėžęs į jos atmintį - kompiuterio klavišų stuksenimas, ji nuolat jautė tą šnerves kutenantį šiltos kavos kvapą, kurio skonio ji niekada nejuto. Viskas čia taip... mediciniška.
Medi-ciniška.
Kam reikalingas žmogus, kuris visuomenei nėra reikalingas?

Ji nemanė, kad dėl to bus iškeltas toks skandalas, kad bus tiek šurmulio ir triukšmo, kai ji tai padarys. Nemanė, kad bus tiek skausmo, tiek ašarų ir traškesio greitosios kabinoje, kai ji ten pateks. Nemanė, kad diržai ir jų žvilgsniai pjaus stipriau nei aštrus kunkuliuojantis skausmas kakle. Nežinojo, kad į ją bus įsmeigta tiek žvilgsnių, ir kad matys juos taip tiksliai per smegenų rūką.
Ir tada, kai suprato, kad ji neišgyvens, kai vos ne vos girdėjo aparatūros pypsėjimus, išgirdo:
- Susitiksim rytoj?