Grafas Filipas 8

X
Kristina ir herzogas Rudolfas

Grafui Filipui išvykus į keliones jo šeima rūpindavosi ištikimasis jo draugas herzogas Rudolfas. Jis rūpinosi grafystės iždu bei rašė metraštį. Herzogas buvo aukštas, laibas, kiek praplikusiu viršugalviu. Filipo žmoną Kristiną žavėjo jo išprūsimas, geras tonas ir raštingumas. Rudolfas pastebėdavo, kaip Kristina viliojančiai ir ilgesingai į jį žiūri, ypač kai jos vyro nebūdavo šalia. Rudolfas labai vertino savo draugą ir apsimesdavo nieko nepastebįs, bet neapsakomo grožio aristokratė žavėjo jį ne ką mažiau. Kristinai buvo kiek pabodęs jos kasdienis gyvenimas, kivirčai su vyru, paskui visur lakstantys vaikai ir jai norėjosi naujų gyvenimo skonių. Kartą išvykus Filipui į Angliją ji ilgiau nei bet kada stovėjo prieš veidrodį, užsidėjusi gražiausią savo turimą šokoladinės spalvos suknelę su nertomis baltomis rankovėmis ir apykakle. Pasiėmusi į ranką baltą neriniuotą skėtį ji išėjo į rūmų sodą pasivaikščioti. Netoliese sukiojosi kartu su jos vyriausiuosju sūnumi Florionu ir Rudolfas.
-Laba diena, grafiene. Ar aš galėčiau jums būti kuo nors naudingas? -mandagiai pasiteiravo herzogas.
-Laba diena, gerbiamasis, taip, aš norėčiau, kad jūs su manimi kiek paėjėtumėte. -tarė ji.
-Taip, žinoma, ponia. - net nedvejojęs ir kiek susijaudinęs atsakė jis.
-Šiandien gražus oras ir vaismedžiai prisirpę, - banaliai pradėjo Kristina.
-Taip, juos jau galima raškyti, - nuskynęs raudoną obuolį bei jo paragavęs tarė Rudolfas. -Štai vienas ir jums, - ir nusišypsojęs padavė vieną vaisių ir damai.
-Dėkoju. Nuostabiai gražus sodo peizažas. Reiktų nutapyti. - pastebėjo ji.
-Gaila, galėčiau jį aprašyti, bet tapyti nemoku, be to niekas neprilygs jūsų grožiui, karaliene. Tapyti reikėtų jus. -net pats savimi nustebęs tarė Rudolfas.
Grafienė nuraudo lyg rankoje laikomas obuolys. Seniai ji nebegirdėjo tokių liaupsių iš savo vyro. Kristina kiek pasimetusi tarė:
- Šis paveikslas be jūsų būtų kiek nuobodus, - vis gi išdrįso pasakyti ji.
Jiedu susižvalgė vienas į kitą, tada nuleido akis ir vienodu žingsniu keliavo sodu pirmyn.
-Mieloji grafiene, jūs turėtumėte atvykti manęs aplankyti Darmštate. Savo gimtinėje turiu didelį sodą.
Ir iš tiesų, nors jis ir dirbo Filipo grafystėje, gyveno jis gretimame Darmštato gal 15 kilometrų nuo jo atitolusiame mieste.
Filipas iš tiesų buvo labai pavydus, tą žinojo visi, ir romantikos išsiilgusiai Kristinai su Rudolfu tai kėlė baimę. Jiedu galėjo saugiai paslapčia susitikti tik Filipui išvykus, mąstė abu.
-Keliaukime kartu, taip, keliaukime ryt kartu į tavo gimtinę, - užtikrintai tarė Kristina-, išvykime saulei besileidžiant, kad labiau pašalinių akių.
-Taip, žinoma, aplankyti mano gimtinės, priskinti vaisių tavo vaikams. -kelionės priežastį mislino jis.
Kitą dieną vakarėjant jie sėdo kartu į vežimą ir nuvyko į Darmštatą. Kristinai spurdėjo iš jaudulio širdis, o Rudolfui kiek drebėjo rankos. Negrabiai jis nuleido savo ranką ant Kristinos delno. Jie pažiūrėjo vienas kitam į akis, Rudolfas pirštu kelis kartus perbraukė per jos skruostus ir palinko pabučiuoti. Kristina bučiniui nesipriešino ir tik svajingai užmerkė akis.
Nuvykę į herzogo gimtinę jie pavaikščiojo po sodą, Rudolfas aprodė jai savo išpuoselėtą namą, kuris turėjo ir atskirą užpakalinį įėjimą su sraigtiniais laiptais. Viršuje buvo balkonas, o sienomis šliaužė vijokliai. Balkone ir sode žydėjo įvairiaspalvės gėlės, savo žiedus pasukusios į besileidžiančios saulės pusę. Kristina liko nakčiai viengungio herzogo namuose.
Nuo to laiko Kristina Filipui nesant namie vis nuvykdavo pasisvečiuoti pas Rudolfą, o tarnaitė vis ją pridengdavo.
Vis dažnėjant barniams tarp Kristinos ir Filipo, grafienė savo mintimis nukysdavo į Rudolfo glėbį, kuriame jautėsi saugi ir rami.
Vieną naktį Kristina į savo delninuką įsimetė kelis aukso grynuolius, brangiausius savo papuošalus ir paslapčia vyrui miegant išsliūkino iš rūmų. Durims sugirgždėjus pabudo Filipas. Jis prišoko prie lango ir pamatė per duris beskubančią figūrą. Nusileidęs laiptais nuskubėjo įkandin ir lauke pamatė savo žmoną stovinčią su herzogu.
-Kristina, ką tu čia darai? -nors ir pats numanydamas paklausė Filipas.
Rudolfas nuleido žemyn akis ir stovėjo kaip įbestas. Filipas stvėrė iš rankų Kristinos delninuką, o ten auksas. Krsitina žagtelėjo, drebančiomis rankomis prisidengė burną.
-Aš... aš... -mikčiojo ji- ruošiausi iškeliauti, iškeliauti visam, - tiesos neslėpė ji.
-Bet, bet kodėl? -paklausė nustebęs Filipas.
-Man norėjosi meilės... -liūdnai tarė ji.
Filipas atsitokėjo, stvėrė žmoną už rankos, piktai dėbtelėjo akimis į Rudolfą, kuris vis dar stovėjo apšalęs ir susigėdęs.
-Aš tau ją parodysiu, -piktai tarė Filipas ir nusitempė Kristiną į rūsį.
-Hm, hm, negerai, negerai- susiėmė už galvos Rudolfas ir iškeliavo vienas namo.
Rūsyje Filipas Kristiną įkalino visai savaitei. Nunešdavo maisto ir atsigerti, bet nesileido į kalbas,  kai ta pripuolusi vis maldaudavo išleisti. Po savaitės ji buvo paleista, o išėjusi į lauką net prisidengė akis nuo akinančios dienos šviesos. Ak, kokią kvailystę padariau, mąstė ji, ne, ne, daugiau to nekartosiu, bijau daugiau nebepamatyti savo vaikų.