Covido veidas

Lėtu judesiu ji skandina braškės veidukąį šokolado klampumą ir neskubėdama glaudžia prie taip prisirpusių lūpų... Neskubėdama, koketiškai žaidžia tarsi katė su pele, kol lūpos stangriai prilimpa prie braškinio kūno. Ji tokia patraukli ir panaši į žodį jaunystę, kad rodos net tikras jos vardas Ugnė, jai tiesiog per silpnas.

Vėloka. Kambario šešėliuose atsilošęs į geismą ją stebi Rytis. Giliai į sąmonę jam skverbiasi kiekvienas kerintis jos judesys. Jis skęsta vizijose apie tai, ką jam teks patirti su šia išsvajota būtybe.

Ugnė nuleidžia savo gražkščias kojas ant kilimo ir lyg netyčia vos, vos, pravėrusi peniuaro prakirptę, klausia.

- Ar mes turim burbuliukų?

- Ne. - labai apgailestaudamas atsako Rytis.

- Gal tu galėtum, kur nors jų gauti? – toliau koketuodama klausia Ugnė.

- Gerai, nueisiu iki parduotuvės. – entuziastingai atsako Rytis ir vienu mostu užsimetęs švarką išskuba pro duris.

Viskas atrodė vyksta labai įprastai. Taip jau yra buvę. Ugnė nieko neįtardama, vėl susikėlė savo laibas kojas po savimi. Klausydama erotinių miksų, jaukiai lūkuriavo Ryčio.

Praėjo geras pusvalandis ir ji pradėjo nerimauti. Išjungė muziką ir susiradusi savo Samsungą spustelėjo Ryčio vardą. Čia pat suskamba jo telefonas, gulintis šalia plačios lovos ant dekoratyvinio staliuko. Ją persmelkė pavojaus banga ir ji pradėjo nerimauti. Kiek pasiblaškiusi po kambarį, kažkodėl nusprendė kad reikėtų persirengti ir eiti jo ieškoti, juk parduotuvė vos už trijų šimtų metrų nuo jų namų. Kur jis taip užtruko?

Paskubomis įšokusi į sportinį kostiumą, ji rankinėje susirado buto raktus ir iš jaudusio drebančiom rankom mėgino pataikyti į spyną. Staiga skambutis į duris. Ji nustėro. Tarsi peiliu perskrodė kūną baimės signalas.

- Kas ten? - suriko Ugnė.

- Aš. - atsiliepė kaimynas Erikas.

Ugnę išpylė šaltas prakaitas. Skubiai atrakinusi duris ji išplėstomis akimis, klausiamai stebeilijo į Eriką.

- Kas nutiko? - atsargiai klausia Ugnė.

- Tavo Rytį mačiau prie parduotuvės gulintį ant grindinio, o šalia stovėjo greitoji. Pamaniau, kad reikėtų tau pranešti.

- Kur jis? - Paniškai išrėkė Ugnė.

- Bus išvežtas į ligoninę, matyt. - sako Rytis.

- O Dieve! - susigriebsi už galvos, šūkteli Ugnė ir vienu mostu trinkteli duris jam prieš nosį.

Atrodė, kad ši žinia akimirksniu apnuodijo viską ir protą ir kūną. Ji tiesiog nesuprato ko griebtis... Po kelių minučių spingtelėjo mintis, kad reikia jo ieškoti ligoninėse. Pirmiausiai pradėsiu nuo savo rajono, pagalvojo Ugnė ir puolė googlinti, ligoninių sąrašą.

Šitaip, ji karštligiškai vargo gal pora valandų, kol pagaliau, paskambinus į,, Greitosios pagalbos ligoninę“, kažkokia maloni moteris atsakė. - Taip. Yra toks.

- Kas jam? - paniškai klausia Ugnė.

- Dar nežinom. - sako ramus ir labai malonus balsas.

- Kada žinosit? - širsta Ugnė.

- Po poros valandų paskambinkit. Dabar jis izoliuotas. Laukiam greitojo Covid testo rezultato.

- O Dieve, jis juk neserga. Buvo sveikas kaip ridikas.

- Niekuo negaliu padėti. Reikia laukti. - labai maloniai baigia pokalbį registratorė.

Tą akimirką, Ugnei pasirodė, kad ne viskas taip blogai. Reikia tik išlaukti. Ją neramino tik viena mintis, kas galėjo nutikti visiškai sveikam Ryčiui.

Nors buvo jau apie 24: 00 valanda, bet ji jautėsi labai žvali. Sukosi mintis tik apie vieną. Pamatyti jį, bet ji puikiai žinojo, kad pandemijos metu, jai nebus leista šito padaryti. Tai varė jąį gilią neviltį.

Po dviejų nežmoniškai ilgų valandų, Ugnė surinko tą patį registratorės numerį, tik atsiliepė kažkoks vyras. Jis paprašė palaukti, kol suras ją dominančią informaciją. Po ilgos pauzės, jis pranešė, kad laukti reikės ilgiau nei planuota. Mat jis kažkodėl neranda Ryčio medicininės bylos ir patikino, kad jie patys susisieks su ja, kai tik turės daugiau informacijos apie šio paciento būklę.

Rodos praėjo visa amžinybė, kol paskambino kažkoks medikas ir pranešė Ugnei, pačią baisiausią žinią jos gyvenime. Ryčio nebėra. Jį pražudė širdies nepakankamumas, bet kadangi Covid testas buvo teigiamas, jo kūno - negrąžins.

- Dabar krematoriumuose eilės, tad po keleto dienų, kai jis bus tinkamai kremuotas galėsite jį atsiimti. - gan kategoriškai deklaravo medikas.

Tą akimirką Ugnė niekaip negebėjo suvokti, kad žinia tikra. Jai atrodė, kad šis paryčių pokalbis - sapnas. Ji suglebusi sėdėjo Ryčio vietoje ir beviltiškai laikė Samsungą priglaudusi prie ausies.

Jie dar nebuvo santuokoje, tad net pelenų atsiimti Ugnei nebuvo leista.

Ji svarstė, kaip viskas sudėtinga ir trapu. Kas būtų pagalvojęs, kad šio laikmečio netekties kaina, gali būti tokia nežmoniškai žiauri.