Aguona ir atmintis

Gatvių šviestuvai, vos tik sutems, tęs
šešėlių egzistenciją, bet surogatinė
ten šviesa atvesta bus.
Atspindys – akiai vienintelis ramstis.
Išsivynios mintis ilga, tik nė
akimirkos nelauks vaizdai nuostabūs

pro langą jiems
žiūrint į tavo bėgančioje eilutėje vagoną.
Prisiminimams, kaip katinai gajiems,
raudonis dangaus vakaruos aguoną

pranoks raudonumu,
o nežinojimo – kas dar vyks – masalas
ilgesį be nuosėdų savo namų.
Kelionė laivu tolima į salas,

į kalnus kopimai, posūkiai urvų, tie
ilgi vakarai krėsle,
ir vėl prisiminimų virvutė,
ją timpčiojant oda, ausim, uosle,

ar ne taip ir ateis ta,
valanda, neturinti atitikties,
kai apsinuogina tai, kas keista.
Ir kiekviena minute žiūri, kaip tu keities.
-------------------------------------------------------------

٭Pauliaus Celano eilėraščio ir rinkinio pavadinimas