Pavasaris

Du draugai sėdėjo ant šaltos, lede skęstančios upės kranto akmenų. Vienas jų, pasistatęs juodą netikro kailio apykaklę, rūkė šiek tiek sulūžusią cigaretę.
- Maniau, metei rūkyt? – paklausė kitas draugas, atsisegdamas palto sagas.
- Mečiau, - išpūtęs dūmus atsakė jam jo draugas. – Karšta?
- Sušilau, - žvelgdamas į pro ledus bandančią prasiveržti upę tarė jis. Upė buvo tokia nerami ir skleidė tokią ramybę, kad sekundei jam net suskaudo – jis nesuprato, kaip vandens telkinys gali būti toks gyvas, toks besiveržiantis tolyn nuo jų, bet toks tylus ir miręs, palaidotas lede.
- Klausyk, o jei nusiskandinčiau? – paklausė jis vėl, neatitraukdamas akių nuo upės.
- Išeičiau iš proto, - nesudvejojęs atsakė jam draugas.
- Ir kur gi eitum išėjęs?
- Pasivaikščiot.
Cigaretė užgeso – ją numarino vėjas, kartu su savimi atnešęs ledinio upės vandens lašus. Ją rūkęs žmogus pažiūrėjo į cigaretės galiuką lyg netikėdamas savo akimis, pavartė ją tarp pirštų, kažką sumurmėjo sau po nosimi ir sviedė ją upės link.
- Gal norės pabaigt, - pasakė. – Aš vis tiek mečiau rūkyt.
- Klausyk, papasakok man, - vis dar žiūrėdamas į upę kalbėjo jo draugas, - kur vaikščiotum.
- Ta prasme? – šiek tiek piktai paklausė jis. – Žinai kur. Gerai žinai.
- Primink, per tiek laiko pamiršau.
Jis primerkė akis ir geriau įsižiūrėjo į upės ledą. „Įdomu, kiek praėjo laiko? “ – pagalvojo sau jis, bet dar nedrįso klausti. Žinojo, kad galiausiai paklaus, bet dabar dar ne, dar ne laikas.
- Pirmiausia, nueičiau prie tos bibliotekos gražiom durim. Pameni, šalia kurių esam nusifotografavę.
- Nė karto nebuvom viduj...
- Užeičiau. Giliai įkvėpčiau senų puslapių ir apdulkėjusių viršelių aromato. Gal net užsikosėčiau, koks jis stiprus. Pakelčiau akis į aukštas, skliautuotas baltos spalvos lubas. Nuo šviestuvų, kabančių tai šen tai ten palubėje, į mane žiūrėtų keistų, pasakiškų gyvių akys ir išžiotos burnos. Sekundei man atimtų amą, bet atplėščiau akis nuo tų fantastiškų lubų, apeičiau knygų lentynų labirintą, pasiklysčiau jame net kelis kartus, kol pagaliau sustočiau prie knygos, kurią kadaise man padovanojai. Neimčiau jos iš lentynos, perbraukčiau pirštu per nugarėlę ir trumpam nusišypsočiau – atsiminęs, ką man apie ją sakei ir kaip kažkada kartu ją skaitėm.
Jo draugas šyptelėjo, vis dar žvelgdamas į upę.
- Geri laikai buvo. Kur eitum tada?
- Eičiau link tos kryžkelės, kurią tu visada vadinai „šlykščia sankryža. “ Tos, kur dažniausiai išsiskirdavo mūsų keliai ir aš dar kelias sekundes palydėdavau tave žvilgsniu, kol užsidegdavo žalia ir pagaliau galėdavau eiti.
- Žinodavau, kad mane stebi.
- Bet niekada neatsisukdavai. Šįkart stebėčiau tuštumą, laukčiau net užsidegus žaliai, užsidegus ir vėl užgesus. Tada pagaliau – kaip visad šiek tiek skaudančia širdim – dar kartelį susitaikyčiau, kad taip ir nebeatsisuksi, vėl sulaukčiau žalios ir eičiau toliau.
- Namo?
- Juk žinai, kad ten negrįžčiau.
Abu draugai vėl sužiuro į upę, kuri, atrodo, pavargo nuo bandymo išsiveržti iš ledo gniaužtų ir tekėjo viršum jo silpna srovele.
- Tada eičiau toliau. Eičiau ilgai, dvi ar tris dienas, kiek tik pajėgtų mano kojos. Eičiau, nesustočiau nei karto ir niekur, gal tik pakeliui degalinėj nusipirkčiau pakelį cigarečių.
- Maniau, metei rūkyt?
- Mečiau. Jau seniai. Ir mesčiau vėl, pagaliau galiausiai atėjęs čia ir iš nuovargio sukniubęs ant akmens. Surūkyčiau pusę cigaretės ir išmesčiau ją į upę: gal kitos pusės norėtum tu.
- Ir ką darytum tada? – vėl paklausė draugas, kildamas nuo akmens ir iš lėto eidamas link upės.
- Juk žinai.
- O tu žinai, kad kartais pamirštu.
- Tada papasakočiau tau apie savo kelionę čia. Apie tai, kad pagaliau atvėriau gražiąsias bibliotekos duris, apie neįtikėtinas jos lubas, apie tą kryžkelę, kurioje niekad neatsisukdavai su manimi atsisveikinti.
Jo draugas jau iki kelių stovėjo upėje. Ledas, nors ir galingas upės priešas, buvo plonas.
- Ir tada galiausiai paklausčiau tavęs, kiek praėjo laiko?
Draugas tylomis atsisuko ir pirmą kartą pažvelgė į jį.
- Nė kiek, - atsakė ir staiga paniro į upę.
- Vadinasi, visas, - linktelėjo jis, atsistojo ir nusekė paskui draugą.
Upė, atrodo, vėl atgavo pasipriešinimo dvasią ir ėmė aršiau stumti nuo savęs ledą. Srovė, prieš tai besiveržusi tik upės pakrantėje, dabar užtikrintai judėjo link vidurio, laužydama ledą ir besilaisvindama iš jo gniaužtų. Pagaliau atėjo pavasaris.