Aparatas

Jie gulėjo išplėtę akis; išsprogę vyzdžiai bei nusausėję lūpų kampučiai bylojo apie patirtą badą bei kančią. Jų kaklus juosė grandinės, kurias retkarčiais nutraukdavo Vadas - o jis ateidavo paryčiais, kai tik Generalinio Posto laikrodis išmušdavo 5: 00, pažadindavo išsekusius kalinius, įkišdavo jiems pro lūpas kokį varganą skrebutį ir sugirdydavo stiklinę vandens. Jų išsausėjusios lūpos maldavo vandens, dehidratavęs organizmas vis labiau seko. Ranka kartais užkliūdydavo kokį peilį - tada nusirėždavo virvę, arba netgi pasisekdavo rasti raktą - oplia, ir iš pančių išsivaduota. Jie vaikščiodavo po rūsį, taip pat Neįskaitytas Patalpas, kol vienas iš jų patekdavo į bėdą, ir atėję inspektoriai netrukdavo visų subauduoti.

Generalinis Postas aidėjo dūžių, beldimų į sieną, riksmų; vargani žmonės mėgino kumščiu išdaužyti mūrą, prisibelsti į ledinę žmogaus sielą, darė tą tol, kol kumščiai pasruvo kraujais, vienas kitas neteko sąmonės, ilgai daužydami galvą į sieną.  Inspektoriai pakeliui į siaubiamą postą, ašarinės dujos bei pilnas arsenalas gynybos pajėgų paruoštas.  Vadas klausėsi pranešimų per raciją, įtikinėjančių, jog viskas bus sutvarkyta ir jam pačiam nereikės griebtis griežtesnių veiksmų. Jis žinojo - svarbiausias Inspekcijos kozyris ne ašarinės dujos, ne šratiniai šautuvai ar grandinės, kaip pavaizduota jų herbe. Jie kimšo galvas naudinga informacija - kaip išgyventi, kaip gauti maisto atsargų Rezervate, kaip prisitaikyti prie jiems nedėkingos visuomenės, susigrūdusios šitose senus laikus menančiose patalpose, kurių vienintelė priežastis - išgyventi, pamirštant klausimą - KODĖL? Kiekvieną kartą per Generalinio Posto pasitarimą, tą vienintelę dieną metuose, kai jie galėjo išsivaduoti nuo grandinių, grindinis buvo apmėtytas brošiūromis, kurios kiekvieną kartą vis kitaip skelbė, jog vyriausybė yra jų pusėje, saugo jų interesus bei padeda globaliniais klausimais. Kiekvieną kartą per pasitarimą inspektoriai, žiūrėdami į liaudį rūsčiais, šaltais, bejausmiais žvilgsniais kalbėjo - tiksliau, jų lūpos judėjo išspausdamos šiokius tokius garsus, lyg kokią šaltą nieko nereiškiančią mintinai iškaltą maldą - mes jus giname, mes jūsų pusėje, jūs visi LYGŪS... žodžiai, prisodrinti šalto, ciniško dirbtinumo, kiekvieną kartą aidėjo pustuštėje Generalinio posto pasitarimų salėje.  

Protestai niekada netrunka ilgai - dažniausiai baigiasi tada, kai pusė salės būna išguldyta ašarinių dujų, inspektoriai su respiratorius primenančiomis stengiasi įkvėpti kuo daugiau švaraus, paćių neužteršto oro, kai jų visų galūnės būna sutvarstytos, sienos ištepliotos kraujų. Vadas žino - kuo ilgiau nepasiduos jų rėkavimams, protestams, laisvės meldimams, tuo greićiau viskas baigsis. Tuo greičiau pavyks sukurti idealią visuomenę; visuomenę, kurį tarnautų interesams tų, kurie yra aukščiau - aukščiau visų iki tol galiojusių dogmų, moralės bei vertybių. Jis žinojo, kad po demokratijos bei liberalios taikos užsklanda jis gali valdyti žmones, tuos išsekusius varganus piliečius, lyg marionetes. Visas rezervatas priklauso jam - tačiau jis nori valdyti sielą....

Jų krumpliai judėjo, akys įtemptai žiūrėjo į nebūtį. Jie suko aparatų rankenas, darydami tai, ko tikslo jie nežinojo - žinojo tik paskirtį. O paskirtis ta, kad jų lauktų krachas, jie mirtų badu, nusikamuotų, tad tai - jų gyvenimas. Jų į kumščius suspaustuose delnuose buvo aparatų rankenėlės, jos be paliovos sukosi, varydamos tą nelemtą mechanizmą, kuris - jie žinojo - vieną dieną sustos. Aparatai mirgsėjo, o pastaruoju metu taip buvo nuolat - tai reiškė situacijos blogėjimą. Traškesys, pipsėjimas, girgždėjimas tęsėsi iki vakaro, tada jie buvo mobilizuojami į miegamuosius, tuomet aparatus perimdavo Generalinis Postas. Jų naktiniai paistarimai būdavo ilgiausi - ir labiausiai saugūs, nes narkotinių migdomųjų pripumpuoti pavaldiniai negalėjo pakenkti jų sprendimams.

Jo ranka buvo ant rašomojo stalo, monitoriai įjungti, aparatai be paliovos spragsėjo. Vadas, nutaisęs nerimastingą veido išraišką, žiūrėjo į nieką, laukdamas progos priimti dar vieną sprendimą, kad pagerinti Aparato veiklą.      -Rytoj aplankys Mechanikas, patikrins aparato veiklą. Iš gretimo Rezervato teks nusipirkti bloką... oi, ne... aš... nežinau. Mechanikas viską pasakys, bet toks jausmas, kad mes įsiskolinsim - ilgainiui tai tik pablogins aparato būklę, - tarė inspektorius. Likę palingavo galva, lyg nežinodami - o gal taip ir buvo - pritarti ar ne. Skolos gretimiems rezervatams buvo milžiniškos, mechanikų atsargos seko. Jie jautė ore tvyrantį grėsmės šešėlį - ilgainiui tai sustos. Sustos aparatas, vilkęs jų padalinį, rezervatą, sistemą gyvenimą, ir prasidės karas - milijonai žmonių žus, ir teks konstruoti naują aparatą. Generalinis Postas visiškai nuščiuvo, vienas inspektorius žiūrinėjo popierius, kitas laikė rūkstančią cigaretę stengdamasis dūmais užgožti nemalonius klausimus, apie dabartį ir prie kokios ateities tai veda. Ilgainiui jo žvilgnis ėmė keistis, jo ranka pasiekė tonizuojančio svaiginančio gėrimo stiklinę - akyse ledas pamažu ėmė tirpti, veidas įgavo grimasą, iš šaltų tykiai suspaustų lūpų išsiveržė metų metus tabletėmis, brošiūromis bei iliuzijomis slopintas, po devyniais užraktais laikytas klausimas - KODĖL? - Kodėl? - jis rėkte išrėkė šį žodį, godžiai įtraukdamas cigaretės dūmų kamuolį, lyg tai padėtų gauti atsakymą. Vadas tylėjo. Visi tiesiog sustingo, Generalinio Posto emocinė temperatūra pasiekė absoliutų nulį. Vado lūpos krustelėjo, mimika persimainė - ir galiausiai išsprūdo. - Mes jiems nemeluojam. Tai vardan jų saugumo. Mes tai darom vardan jų... tačiau galbūt tai darėm neteisingai. Dabar jau per vėlu sustoti, - tarė jis. Jo lūpose sužaidė menkas šypsnis, sadistinis pasitenkinimas psichologiniu kankinimu, valdžia bei priespauda. Tai šiuolaikinio psichopato šypsena.

4: 57, 4: 58, 4: 59. 5: 00. Generalinio Posto durys atsivėrė, jas atlapojo Vadas, nešinas krepšiu su maisto atsargomis bei vandeniu. Eilinė diena, eilinė akimirka, tačiau jo sieloje kažkas jau pasikeitė. Ne noras vadovauti, ne sadizmas - bet kažkas, kas dar labiau įtikino nenuklysti iš kelio. Jis manė melavęs. Tačiau dabar suprato - jis sakė žmonėms tiesą, jis tai daro jų labui. Jis atkišo skrebutį vienam iš jų, suvilgė lūpas vandeniu. Jis vis vien kietai miegojo. Keista. Įspraudė stiklinę į ranką - gerk! Tą akimirką pasaulį pasiekė metamorfozė, kai smurtas nugalėjo smurtą, galia nugalėjo galią, prievarta nugalėjo prievartą. Ilgą laiką šlovintas pasaulio modelis realizavosi - tačiau kiek kitaip, nei tikėjosi lyderiai. Smūgis per vieną akimirką parklupdė, sutriuškino Vado kaukolę. Jis kniūpsčias gulėjo ant šaltos betoninės rezervato žemės, jam iš galvos plūdo kraujas. Aparatas ėmė smarkiai pypsėti. Jie išsilakstė, vieni po Neįskaitytas Patalpas, kiti tiesiai nužengė į Generalinį postą. Dabar viskas jų...

Gaisras pleškina rezervato patalpas, žmonės guli parklupdyti ašarinių dujų, be veido išraiškos, jų kūnai nudeginti. Vieni mirė, kiti laukia pagalbos, kurios nesulauks. Pro jų lūpas veržėsi agonijos šauksmai, jie šaukė tylą, šaukė nieką. Šaukė patys save - nes juk jie dabar valdžia... Karas naikino patalpas, trumpojo jungimo aparate sukeltas sprogimas baigia sugriauti viską, kas yra aplinkui šitoje nuniokotoje žemėje, žemėjė, į kurią atsigręžė blogis, smurtas bei negandos - prieš ją pačią...

Tas, kuris nuėjo neteisingu keliu, suvokia savo klaidas tik tada, kai pasiklysta; kelias pasidaro neįprastai painus, per daug posūkių, kuriuos įveikti nėra šansų. Virvės mazgai per daug painūs, vienintele išeitimi belieka juos sunaikinti.