Nuobodulys kaip titulas būsenai

Pasiilgau jo – tikro, išskirtinio. Toks nuobodulys
tapo maža dalimi pastarojo meto,
nes kiekviena – nepriklausomai kokia ir kieno – dalis
kada nors tampa pagaliau nedidele, dangus mato,
pasekme kažko, ką
galima prabanga vadinti su džiaugsmu ar be,
nors, esant palankioms aplinkybėms, šoką
sukelti galinčia katastrofa iš pažiūros nesvarbia,
tad tai nebūtinai ji, o nuobodulys tik butaforija,
apranga, arba viena iš esmių slėgio
viršvalandžių antraeilio abejingumo svoryje,
visu minčių traukiniu nuo bėgių
nuriedėjusio, spengiančio, kuris jei tik ne
parinktas tinkamas apvalkalas,
deformuotų bespalviškumą atsitiktine
versija, ir tada lauki kol nerimas, atgal kyląs
į savo viską aplink,
prašyti ims –
nors truputėliu savęs pasidalink,
dienų vietoje įsivyraujant naktims.