Instinktas

Lėkiu greitkeliu 120/h greičiu, stebėdamas greitai pro akis prabėgantį peizažą, vos nulaikydamas vairalazdę. Važiuojant tokiu greičiu smegenys nespėja apdoroti naujų potyrių, akys pavargsta nuo vaizdų, mirgančių lyg kalėdinės girliandos. Širdis vartosi lyg pasiutusi, burna džiūsta. Bandau blokuoti jausmus, emocijas, bandau pavirsti į žvėrį, kurio kozyris - jėga, instinktyvi kova, o ne protas ar jausmai. Mirtis, gaisras, liepsnos... nebespėju apdoroti naujos informacijos, nebemąstau kas bus; bent jau stengiuosi, kad taip būtų. Dabar mano vienintelis tikslas - lėkti, lėkti, ir tik lėkti...

Minu pedalą, važiuoju pro policijos blokadas, stebiu pro langą mirgančius šviesoforus, vienkartinį kavos puodelį, besivartantį automobilyje lyg žuvis tinkle. Jei ji žus, būsiu kaltas tik aš. Aš ir niekas kitas... kada atvažiuos gaisrinė? Kada? Ar ji iš viso atvažiuos? Pypsintys mašinų signalai, vairuotojų svaidomi keiksmai, praeivių šūksniai, šviesoforai, iš „Facebook“ siunčiami pranešimai - viskas susiliejo į vieną liniją, liniją, kurioje dabar įkalintos mano smegenys. Derealizuoti vaizdai bei didelis greitis mane verčia vemti, atrodo, kad kraujas cirkuliuoja po mano kūną 10 kartų greičiau nei įprastai, kas galiausiai prives iki nervinio šoko ar infarkto.

Padrikai išdėsčiau nelaimės vietą bei savo vardą ir pavardę budinčiam operatoriui, kuris prižadėjo, kad kai tik atlaisvės ekipažas, į nelaimės vietą bus pristatyta gaisrinės mašina. Tai šiek tiek apramino mano spurdančią širdį, suteikė pagrindą po kojomis, kuris greičiausiai buvo tik iliuzija - taip būna, kai vaikštai ant plono ledo, ir įtikinėji save, jog jis pakankamai storas, kad tave išlaikytų, arba kad tu pakankamai lengvas, jog ant jo išsilaikytum.

Kai pasiekiau nelaimės vietą - galiausiai išaušo diena, kai ją tapo mano su žmona bendri namai - benzino bakas jau buvo beveik ištuštėjęs, telefonas išsikrovęs, o pakrovėjas greičiausiai degančiame name. Mano žmona viduje; ši mintis mane varė iš proto, gyslos pulsavo, širdis taip spurdėjo, kad nenustebčiau, jei mane ištiktų infarktas - o tiesą sakant, to ir norėjau. Girdėjau pagalbos šauksmus iš vidaus, ir galbūt būčiau ėmęsis visų veiksmų, kurie tik buvo įmanomi tą kritinį momentą, tačiau mano smegenys buvo užblokuotos. Aš turėjau įpulti į vidų ir ištraukti ją iš liepsnų, privalėjau tą padaryti. Atsargiai atidarau degančio namo duris, stebiu iš viršaus byrantį tinką, užuodžiu smalkes. Aš jomis nusinuodysiu... aš galiu uždusti... instinktyviai lipu dar liepsnos nepaliestais laiptais, kuo arčiau tų pagalbos šauksmų, vildamasis, kad dar galiu ją išgelbėti. Tai nebuvo žmogaus rėkimas, tai įkalinto žvėries staugimas, beviltiškumo melodija. Laiptus pasiekė liepsna, nusigręžiu, bandau eiti kuo toliau viso to... tada pamačiau.

Tualeto durys išgriuvusios, liepsna ryja patalpą. Bet tarp ryškiai oranžinio žvėries, to visa ryjančio padaro, galiu įžvelgti ją... savo žmoną, rėkiančią kampe iš panikos. Aš turiu eiti. Turiu eiti į vidų ir ištraukti ją. Tos liepsnos baugina, gąsdina, tačiau turiu nepasiduoti. Rankos tiesiasi ją iš ten ištraukti, išvaduoti, smegenys kuria laimingos pabaigos vaizdus. Kaip filme. Vis dėlto kojos neklauso, tarsi prirakintos prie įkaitinto grindinio. Ką pajėgiu - tik rėkti, ir stebėti ją, deganćią, artėjančią prie mirties. Arba aš. Arba ji. Turiu eiti, turiu... ją išgelbėti.  Padėkit, gelbėkit, aš mirštu... taip, tu miršti. Tačiau aš tave išgelbėsiu... išgelbėsiu... imu dusti.

Trijų šarvuotų vyrų komanda lipa kopėčiomis į degančio namo antrą aukštą. „Nukentėjusioji mażdaug trisdešimties metų moteris įkalinta degančioje antro aukšto patalpoje, galimai name yra ir jos vyras“ - tokia informacija dalinosi gaisrininkai. Verždamiesi per liepsnas, su deguonies kaukėmis jie galiausiai pasiekė tikslą. Kampe susirietęs stovi vyriškis, o buvusiame tualete, užgrobtame liepsnų - dūstanti moteris, agonijos perkreiptu veidu. Ugniagesys padėjo vyriškiui išeiti iš degančio namo. Jis buvo apimtas panikos, nemąstė, jo smegenys blokavo išorinius stimulus.

- Deja, teko konstatuoti jai mirtį, - tarė medikas man. Mirtį? Ne. Tikrai ne... šoko būsena jau buvo besitraukianti, pamažu ėmiau mąstyti blaiviai. Buvau apsvaigęs nuo smalkių, nieko nejaučiau, nesupratau. Ji mirė? Aš jos neišgelbėjau... prisiminiau tą būseną, kai kojos buvo lyg prirakintos prie karšto betono, rankos tiesėsi jai padėti, bet išgyvenimo instinktas neleido.

Ir vis dėlto žmogus yra žvėris... genamas instinktų. Nereikia siekti tokiu tapti - jis ir taip toks yra...