Tau aš netaisytina...

Vienas akibrokštas...
Kartais tik tiek ir tereikia,
kad stotum priešais didesniu ir labesniu už mane...

Vienas nykstelėjimas...
Rodos toks nebylus ant mažo grumstuko,
ir smalsumas tapo saldesnis už tavo puotą savoje lėkštėje...

Virtinė vertinimų....
begalė lūkesčių, net svajonių, neprašytų pamokymų,
kad tapčiau pagal tavo sukurtą paveikslą didesne ir labesne už save....

Virtinė kalčių.....
Neišpildžius tų svajonių ir nepateisinus lūkesčių,
tik liudijant kaskart beviltiškumą sėdint nurašytame dugne....

Viena klaida.....
tavo... jei manai, kad gali mane pataisyti,
esi nevertas net akimirkos atodūsio mano kelyje....

Nes tą akimirką...
kol spėjai suskaičiuoti mano klystkelius,
kas spėjo įsikurti tavo širdyje?

Suprask-
jaučiuosi vagimi kaskart,
tau skyrus dėmesio ir laiko man, kurio tu pats nebrangini,

Išgirsk-
tu negali taisyt manęs kaskart,
kai mano kelio dulkėse save pradangini...

Matai,
kad išmaitint net svetimus vaikus, galiu parduoti savo kūną,
Ir jei manai, jog tau pasmerkus jausiu gėdą,

Pasakyk,
kieno gyvenimą tu iki šiolei gyvenai, jei nežinai apie save tu nieko
ir nusisukęs nuo savęs, kad tu kritai į bėdą?

Tad lai....
visi pasirinkimai pataisyti, kritus kilt ar ten dugne ilsėtis
ir lieka vektorium manos, milijoną kartų lopytos, širdies

Bet ne projekcija
iš tavo baimės eit savu keliu, pasirinktu kadais,
kuriuo kiti kaip apleista kekše dabar naudojas, nuo vienos iki kitos stoties...
(2020. 09. 03)